„KAM visa tai?“ — paklausė Džordžas Nešas, rodydamas į 18 metrų ilgio medžio ruošinių rietuvę sandėlyje. Jam paaiškino, kad Pirmojo pasaulinio karo metais iš jų buvo pastatyti signaliniai bokštai. „Man toptelėjo, kad ta mediena tiktų radijo bokštams sukonstruoti, — vėliau pasakojo brolis Nešas. — Taip užgimė mintis įkurti teokratinę radijo stotį.“ Vos po metų, 1924-aisiais, Saskatūne (Saskačevano provincija, Kanada) Biblijos tyrinėtojų radijo stotis pradėjo savo transliacijas. Tai buvo viena pirmųjų Kanados stočių, transliuojančių religines laidas.

Paskleisti gerąją naujieną tokioje didelėje šalyje kaip Kanada — nemenkas uždavinys. Tad radijo transliacijos čia buvo labai paranki priemonė. „Daugybė žmonių, kuriems negalėjome paliudyti asmeniškai, išgirdo tiesos žinią per mūsų radiją, — pasakoja Florensa Džonson, dirbusi Saskatūno radijo stotyje. — Radijas tais laikais buvo naujovė, tad žmonės mielai klausydavosi visko, kas transliuojama.“ 1926 metais Biblijos tyrinėtojai (taip anuomet vadinosi Jehovos liudytojai) tokias stotis jau buvo įkūrę keturiuose Kanados miestuose. *

Ką būtum išgirdęs, jei būtum įsijungęs vieną iš tų laidų? Broliai ir sesės iš vietinių bendruomenių neretai dainuodavo, jiems akompanuodavo keli muzikantai ar net nedidelis orkestras. Be to, buvo sakomi pamokslai ir vedamos diskusijos Biblijos temomis. Viena iš tų diskusijų dalyvių, Eimi Džouns, prisimena: „Kai liudydama po namus prisistatydavau, dažnas žmogus sakydavo: „Žinau jus, girdėjau per radiją.“

Halifakse (Naujosios Škotijos provincija) Biblijos tyrinėtojai rengdavo novatoriškus radijo pašnekesius — klausytojai galėdavo skambinti ir užduoti klausimų apie Bibliją. „Susidomėjimas  buvo didžiulis, — rašė vienas brolis. — Radijo stoties telefonai tiesiog įkaisdavo nuo skambučių.“

Į Biblijos tyrinėtojų skelbiamą žinią visuomenė reagavo įvairiai, kaip ir apaštalo Pauliaus laikais (Apd 17:1-5). Kai kuriems ji patiko. Pavyzdžiui, Hektoras Maršalas, išgirdęs apie knygą Šventraščio studijavimai, užsisakė šešis tomus. „Maniau, kad tos knygos padės man mokyti sekmadieninėje mokykloje“, — rašė jis vėliau. Tačiau perskaitęs jau pirmąjį tomą, Hektoras nusprendė išeiti iš savo bažnyčios. Jis tapo uoliu evangelizuotoju ir iki pat mirties 1998-aisiais ištikimai tarnavo Jehovai. Naujosios Škotijos rytuose gyvenantis Kolonelis Makdonaldas išklausė kalbą „Karalystė — pasaulio viltis“ ir kitą dieną vietiniam broliui pasakė: „Vakar Keip Bretono salos gyventojai išgirdo pačią geriausią žinią, tai, ko šiame krašte dar niekas nėra girdėjęs.“

O dvasininkiją tokia Biblijos tyrinėtojų veikla kaip reikiant supykdė. Kai kurie katalikai Halifakse grasino susprogdinsią jų laidas transliuojančią radijo stotį. Dvasininkų pakurstyta, vietinė valdžia 1928 metais netikėtai pareiškė, jog nebesuteiks Biblijos tyrinėtojams licencijos toliau transliuoti laidas iš savo stočių. Broliai ir sesės suskubo išplatinti pranešimą „Kam priklauso eteris?“, kuriame buvo išreikštas protestas prieš tokį neteisingą sprendimą. Nepaisydami to, valdininkai Biblijos tyrinėtojams suteikti licenciją atsisakė.

Ar tie nemalonumai Dievo tarnams numušė dvasią? „Iš pradžių atrodė, kad priešas pasiekė pergalę, — pripažįsta Izabelė Vainrait. — Bet paskui padariau išvadą, jog tokia tikriausiai yra Jehovos valia, antraip jis būtų užkirtęs tam kelią. Tai buvo tarsi ženklas, jog turime imtis kito, daug veiksmingesnio būdo skelbti gerąją naujieną apie Karalystę.“ Nuo tada Biblijos tyrinėtojai Kanadoje daugiausia dėmesio skyrė tarnybai po namus. O iki to meto radijo laidos išties padėjo skleisti „pačią geriausią žinią“. (Iš mūsų archyvų Kanadoje.)