Skaitytojų klausimai
Prieš sužinodami tiesą, mudu su žmona nusprendėme padaryti dirbtinį apvaisinimą mėgintuvėlyje, nes labai norėjome vaikelio. Nepanaudoti gemalai buvo užšaldyti. Ar privalome juos saugoti ir toliau, ar galime juos pašalinti?
Tai vienas iš daugelio rimtų moralinių klausimų, kurie iškyla poroms, nusprendusioms daryti dirbtinį apvaisinimą mėgintuvėlyje. Savo sprendimais sutuoktiniai turi rodyti pagarbą pačiam Jehovai. Tad su šiuo pagalbiniu reprodukcijos metodu svarbu gerai susipažinti.
Pirmasis kūdikis po dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje pasaulį išvydo 1978-aisiais Anglijoje ir buvo pramintas „kūdikiu iš mėgintuvėlio“. Jo motinai buvo diagnozuotas kiaušintakių nepraeinamumas — sutrikimas, dėl kurio spermatozoidai nepasiekdavo jos kiaušialąsčių, todėl moteris negalėjo pastoti. Chirurginės procedūros metu medikai paėmė vieną subrendusią jos kiaušialąstę, perkėlė į laboratorinę lėkštelę ir apvaisino vyro sperma. Užsimezgęs gemalas pirmiausia vystėsi maisto medžiagų tirpale, o netrukus buvo implantuotas į moters gimdą. Po kurio laiko moteris susilaukė dukrytės. Šią ir kitas panašias procedūras imta vadinti dirbtiniu apvaisinimu mėgintuvėlyje, apvaisinimu in vitro (lot. in vitro — stikle, mėgintuvėlyje) arba tiesiog IVF (angl. in vitro fertilisation).
Skirtingose šalyse IVF atliekamas nevienodai, tačiau pagrindiniai šios procedūros etapai iš esmės tie patys. Moteriai iš pradžių kelias savaites yra duodama tam tikrų vaistinių preparatų, stimuliuojančių jos kiaušides. Šitaip siekiama subrandinti kuo daugiau kiaušialąsčių. Vyro bus prašoma šviežios sėklos, kurią jam reikės gauti masturbacijos būdu. Kiaušialąstės ir išvalyta sperma laboratorijoje sujungiamos. Apvaisinti dažniausiai pavyksta kelias kiaušialąstes. Tuomet jos pradeda dalytis ir tampa gemalais. Po dienos kitos šie gemalai yra kruopščiai peržiūrimi. Atrenkami tie, kurie neturi defektų, yra sveiki, tikėtina, sėkmingai įsitvirtins gimdoje ir ten toliau vystysis. Apie trečią dieną į moters gimdą implantuojami ne vienas, o du ar trys geriausi gemalai. Taip siekiama padidinti nėštumo tikimybę. Jei vienas ar keli gemalai gimdoje įsitvirtina, arba implantuojasi, moteris tampa nėščia ir laikui atėjus pagimdo.
O kaip su tais gemalais, kurie nebuvo perkelti į moters gimdą, įskaitant tuos, kurie pasirodė turį defektų ar ligoti? Palikti mėgintuvėlyje jie ilgai neišgyvens. Likę gemalai todėl gali būti užšaldyti skystame azote. Kam? Jei pirmasis IVF bandymas nepasisektų, kai kuriuos iš tų gemalų būtų galima panaudoti dirbtinį apvaisinimą atliekant antrą kartą. Procedūra tada atsieina kiek pigiau nei pirmąkart. Tačiau čia ir iškyla moralinė dilema. Kaip ir porai, kurios klausimas išspausdintas straipsnio pradžioje, daugeliui nelengva apsispręsti, ką daryti su užšaldytais gemalais. Vaikų sutuoktiniai galbūt jau nebenorės. Bandyti susilaukti daugiau atžalų jie gali nesiryžti ir dėl amžiaus ar nepalankios finansinės padėties. Be to, nerimą gali kelti ir tikimybė, kad moters gimdoje ims vystytis ne vienas vaisius. * Antrosios pusės mirtis ar nauja santuoka dažnai dar labiau apsunkina situaciją. Abejonių kyla išties daug, todėl kai kurios poros ilgus metus moka pinigus, kad gemalai būtų laikomi saugyklose.
2008 metais Jungtinių Valstijų dienraštyje The New York Times buvo cituojamas vienas garsus embriologas, kuris sakė matęs, kokias emocines kančias patiria pacientai, spręsdami, ką daryti su likusiais gemalais. Tame pačiame straipsnyje buvo rašoma: „Šiuo metu šalies klinikose yra saugoma bent 400000 užšaldytų gemalų ir kasdien jų vis daugėja [. . .]. Jei tinkamai užšaldyti, gemalai savo gyvybines funkcijas gali išlaikyti dešimtmetį ar net ilgiau, bet ne visi atšildomi išgyvena“ (kursyvas mūsų). Šis faktas daugelį krikščionių paskatina susimąstyti. Kodėl?
Krikščionys sutuoktiniai, spręsdami opius klausimus, susijusius su IVF, galėtų pamąstyti štai apie tokią situaciją. Tarkime, kurio nors krikščionio artimasis medicininiu požiūriu yra kritiškos būklės. Jo gyvybė palaikoma tik dirbtinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, kvėpavimo aparatu. Sąmoningai atsisakyti medicininės pagalbos tikriesiems krikščionims yra nepriimtina; gyvybę jie didžiai vertina ir gerbia. Tokį požiūrį jie grindžia principais, užrašytais Išėjimo 20:13 ir Psalmyno 36:10 (36:9, Brb). 1974 m. gegužės 8 d. Atsibuskite! numeryje (anglų k.) buvo teigiama: „Tie, kurie nori gyventi pagal Biblijos principus, supranta, jog Dievo požiūriu gyvybė yra šventa, ir tokį požiūrį gerbia, taip pat paiso savo pačių sąžinės, paklūsta šalies įstatymams. Todėl jie niekad nepritars aktyviajai eutanazijai“ — sąmoningam paciento gyvybės nutraukimui. Tačiau kartais žmogaus gyvybę įmanoma palaikyti tik dirbtinėmis priemonėmis. Tokiu atveju paciento šeimos nariai turi apsispręsti, bus jo gyvybė palaikoma ar ne.
Aišku, ši situacija kiek skiriasi nuo tos, kurioje atsidūrė pora, nusprendusi daryti dirbtinį apvaisinimą ir dabar turinti nepanaudotų gemalų. Bet yra ir šis tas bendro. Sutuoktiniams gali būti pasiūlyta ištraukti gemalus iš azoto šaldiklio ir leisti jiems atšilti. Be dirbtiniu būdu šaldiklyje sukurtų sąlygų gyvybinės gemalų funkcijos greitai nutrūks. Pora turi nutarti, ar leis, kad taip įvyktų (Gal 6:7).
Kai kurie sutuoktiniai galbūt pasirinks mokėti pinigus ir saugoti likusius gemalus, o ateityje gal net dar kartą bandys susilaukti vaikelio. Kitos poros galbūt nuspręs nebelaikyti gemalų šaldiklyje, argumentuodamos, kad jų gyvybinės funkcijos palaikomos vien dirbtinėmis priemonėmis. Krikščionys, priimdami šį sprendimą, yra atsakingi pačiam Jehovai ir turi klausyti savo sąžinės, išlavintos pagal Bibliją. Kad ir kaip apsispręstų, jų sąžinė turi likti švari. Taip pat privalu atsižvelgti ir į kitų sąžinę (1 Tim 1:19).
Krikščionys, priimdami šį sprendimą, yra atsakingi pačiam Jehovai ir turi klausyti savo sąžinės, išlavintos pagal Bibliją
Vienas reprodukcinės endokrinologijos specialistas sakė pastebėjęs, kad dauguma porų, „spręsdamos, ką daryti su [užšaldytais] gemalais, suvokia, koks atsakingas tai sprendimas, ir jaučia didelę vidinę sumaištį“. Jis pridūrė: „Daugeliui sutuoktinių atrodo, kad nė vienas sprendimas nėra geras.“
Krikščionys, svarstantys, daryti IVF ar ne, turėtų gerai pagalvoti apie visus šio metodo pranašumus ir trūkumus. Biblijoje patariama: „Gudrus žmogus nuvokia pavojų ir vengia jo, o neišmanėliai eina priekin ir nukenčia“ (Pat 22:3).
Nesusituokusi pora studijuoja Bibliją ir nori krikštytis. Bet jie negali teisiškai įregistruoti santuokos, nes vyras šalyje gyvena nelegaliai. Valstybės įstatymai tokiems imigrantams tuoktis draudžia. Ar gali pora pasirašyti ištikimybės įžadą ir paskui krikštytis?
Iš pirmo žvilgsnio tai galbūt atrodytų neblogas sprendimas, tačiau šitaip būtų pažeidžiami principai, išdėstyti Šventajame Rašte. Kad suprastume kodėl, visų pirma aptarkime, kas yra minėtasis ištikimybės įžadas ir kokiais atvejais jis gali būti pasirašomas.
Šį dokumentą liudininkų akivaizdoje gali pasirašyti tos poros, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių (jas aptarsime tolesnėse pastraipose) susituokti negali. Dokumentu pora pasižada, kad bus vienas kitam ištikimi ir, kai tik taps įmanoma, santuoką įteisins. Tokį ištikimybės įžadą, duotą Jehovos ir žmonių akivaizdoje, bendruomenės nariai laikys tolygiu dokumentams, kuriuos pora pasirašytų įteisindama savo santuoką valstybinėje įstaigoje.
Kokiais atvejais tinkama pasirašyti ištikimybės įžadą? Santuokos Įkūrėjas yra pats Jehova; jo akimis, vedybinius saitus privalu labai gerbti. Jo Sūnus kalbėjo: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19:5, 6; Pr 2:22-24). Toliau pridūrė štai ką: „Tas, kuris išsiskiria su žmona ne dėl ištvirkavimo [lytinio amoralumo] ir veda kitą, svetimauja“ (Mt 19:9). Taigi ištvirkavimas, arba, kitaip tariant, rimtos lytinio pobūdžio nuodėmės, yra vienintelė Biblijoje nurodyta priežastis, dėl kurios leidžiama santuoką nutraukti. Tarkime, jei susituokęs vyras turėtų lytinių santykių ne su savo sutuoktine, žmona galėtų spręsti, gyventi su juo toliau ar skirtis. Jeigu nuspręstų skirtis, žmona taptų laisva ir galėtų darkart ištekėti.
Vis dėlto kai kuriose šalyse, ypač senesniais laikais, dominuojanti bažnyčia nebuvo linkusi sutikti su tokiu Biblijos mokymu. Religininkai tvirtino, kad santuokos saitų jokiu būdu nevalia nutraukti. Todėl tuose kraštuose, kur bažnyčia turėjo didelę įtaką, įstatymuose taip ir nebuvo numatyta galimybė išsiskirti, netgi esant rimtai priežasčiai, kurią minėjo Jėzus. Kitur išsituokti teoriškai įmanoma, bet skyrybų procesas būna labai ilgas, sudėtingas ir varginantis. Kad pora oficialiai išsiskirtų, gali prireikti daugybės metų. Tokiu būdu bažnyčia arba šalies valdžia trukdo daryti tai, kam Dievas pritaria (Apd 11:17).
Sakykim, pora gyvena tokioje šalyje, kur išsituokti neįmanoma arba labai sunku ir reikia laukti ne vienus metus, kol skyrybos įsigalioja. Jei padarė viską, kas jų valioje, kad nutrauktų ankstesnes įteisintas santuokas, ir jei Biblijos principai leidžia jiems darkart tuoktis, jie gali pasirašyti ištikimybės įžadą. Jehovos organizacija meilingai pasirūpino, kad tokiose šalyse poroms būtų suteikta galimybė minėtą dokumentą pasirašyti. Tačiau daugelyje kitų šalių, kur išsiskirti yra brangoka ar kiek sudėtinga, bet vis dėlto įmanoma, toks raštiškas pasižadėjimas nebus laikomas galiojančiu.
Kai kurie asmenys, nors ir gyvena ten, kur skyrybos prieinamos, nori pasirašyti šį dokumentą, šitaip tikėdamiesi išvengti visokiausių nepatogumų, susijusių su skyrybų procesu. Tačiau ištikimybės įžado paskirtis tikrai ne tokia.
O dabar pakalbėkime apie situaciją, paminėtą šio straipsnio klausime. Vyras ir moteris gyvena susidėję ir nori tuoktis. Abu, Biblijos požiūriu, yra laisvi ir gali kurti šeimą, nė vieno iš jų nesaisto vedybiniai ryšiai su ankstesniu sutuoktiniu. Tačiau vyras šalyje gyvena nelegaliai ir pagal šalies įstatymus negali oficialiai susituokti. (Daugelyje šalių tuoktis yra leidžiama net ir tada, kai abi pusės šalyje gyvena nelegaliai.) Šiuo atveju valstybės įstatymai numato galimybę išsituokti. Tad ištikimybės įžadas čionai negalioja. Minėtai porai problema iškilo ne dėl skyrybų, o dėl vyro statuso šalyje. Ką šioje situacijoje pora galėtų daryti? Susituokti jie galėtų kurioje kitoje valstybėje, kur vyro statusas keblumų nesudarytų. Šeimą sukurti galbūt pavyktų ir šalyje, kurioje jie dabar gyvena, jei vyras dės pastangas ir taps legaliu valstybės gyventoju.
Ši pora išties gali pakeisti savo gyvenimą, kad būtų teisūs ir Jehovos, ir „Cezario“ akyse (Mk 12:17; Rom 13:1). Nuoširdžiai tikimės, jog jie taip ir pasielgs. Taip abu žengs didelį žingsnį link krikšto (Hbr 13:4).
^ pstr. 6 O kaip tada, jei vaisiui vystantis pasimato kokių nors sutrikimų arba jei gimdoje sėkmingai implantuojasi keletas gemalų? Laisva valia nutraukti tokį nėštumą būtų tolygu abortui. Atliekant IVF, gana dažnai pasitaiko daugiavaisio nėštumo atvejų, kai moteris vienu metu laukiasi dviejų, trijų ar net daugiau vaikų. Tačiau kartu padidėja ir priešlaikinio gimdymo rizika, gimdyvė gali netekti daug kraujo. Moterys, nešiojančios daugiau nei vieną vaisių, neretai būna skatinamos, taip sakant, atsirinkti, kiek vaikų ji norės gimdyti. Vieno ar kelių vaisių gyvybę tuomet tektų nutraukti. O tai reikštų darytis abortą, prilygstantį žmogžudystei (Iš 21:22, 23, Jr; Ps 139:16).