1, 2. Kas buvo tie „išrinktieji“, į kuriuos kreipėsi Paulius, ir kodėl apaštalas pavadino juos „laikinais gyventojais“?

PRAĖJUS apie trisdešimčiai metų nuo tada, kai Jėzus grįžo į dangų, apaštalas Paulius parašė laišką „laikiniems gyventojams, pasklidusiems Ponte, Galatijoje, Kapadokijoje, Azijoje ir Bitinijoje, išrinktiesiems“ (1 Pt 1:1). „Išrinktaisiais“ Paulius, žinoma, pavadino tuos, kurie, kaip ir jis pats, buvo patepti šventąja dvasia ir atgimdyti gyvai vilčiai kartu su Kristumi valdyti iš dangaus. (Perskaityk 1 Petro 1:3, 4.) Tačiau kodėl tuos išrinktuosius apaštalas netrukus pavadina „ateiviais ir laikinais gyventojais“? (1 Pt 2:11) Ir kuo mums tai reikšminga dabar, kai vos vienas Jehovos liudytojas iš šešių su puse šimto teigia esąs pateptas šventąja dvasia?

² Apibūdinimas „laikini gyventojai“ pirmojo amžiaus pateptiesiems krikščionims išties tiko. Kaip ir pateptųjų likučiui šiais laikais, jiems neskirta amžinai gyventi žemėje. Apaštalas Paulius, pats būdamas vienas iš „mažosios kaimenės“ narių, aiškino: „Mes turime dangaus pilietybę ir laukte laukiame iš ten gelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus“ (Lk 12:32; Fil 3:20). Kadangi turi „dangaus pilietybę“, pateptieji mirdami palieka žemiškąją sferą ir yra apdovanojami amžinu gyvenimu danguje. (Perskaityk Filipiečiams 1:21-23.) Taigi žodžiai „laikini gyventojai“ jiems taikomi paraidine prasme: čionai, Šėtono valdomoje žemėje, jie gyvena tik trumpą laiką.

3. Kokį klausimą, susijusį su „kitomis avimis“, dabar aptarsime?

³ O kaip yra su krikščionimis iš „kitų avių“?  (Jn 10:16) Biblijoje juk žadama, kad žemėje jie bus nuolatiniai gyventojai, ši planeta bus jų namai per amžius. Ir tai tikra tiesa. Vis dėlto galima sakyti, kad ir jie šiandieną yra laikini gyventojai. Kokia prasme?

4. Ko nepajėgia sustabdyti pasaulio įtakingieji?

⁴ Tol, kol žemėje gyvuos Šėtono valdoma santvarka, visiems, taip pat ir krikščionims, reikės kęsti skaudžias maišto prieš Jehovą pasekmes. Romiečiams 8:22 skaitome: „Žinome, kad visa kūrinija iki šiol dejuoja ir kankinasi.“ Politiniai pasaulio lyderiai, mokslininkai ir filantropai, kad ir kokių nuoširdžių paskatų būtų vedami, nepajėgia žmonijos dejonių numaldyti.

5. Kaip nuo 1914-ųjų apsisprendė milijonai žmonių ir kodėl?

⁵ Todėl nuo 1914-ųjų milijonai žmonių laisva valia apsisprendžia tarnauti Dievo paskirtam Karaliui, Kristui Jėzui. Jie nenori eiti išvien su šiuo pasauliu ir atsisako remti piktojo valdomą santvarką. Savo jėgas ir išteklius šie žmonės skiria Dievo Karalystės labui (Rom 14:7, 8).

6. Kokia prasme Jehovos liudytojai yra tarsi ateiviai svečioje šalyje?

⁶ Jehovos liudytojai gyvena daugiau nei 200 šalių. Visi jie yra sąžiningi piliečiai, paklūstantys įstatymams. Tačiau kad ir kur gyventų, jie elgiasi tarytum ateiviai svečiame krašte. Įvairiais politiniais ar socialiniais klausimais lieka visiškai neutralūs. Šie krikščionys jau dabar save laiko Dievo pažadėto naujojo pasaulio piliečiais. Jie džiaugiasi, kad šioje sugedusioje santvarkoje gyvena tik laikinai ir kad taip gyventi jiems liko visai nebedaug.

7. Kaip Dievo tarnai taps nuolatiniais gyventojais ir kur jie gyvens?

⁷ Jau greit Kristus pasinaudos jam suteiktais įgaliojimais ir sunaikins piktojo valdomą pasaulio santvarką. Naujai stojusi tobula valdžia išvaduos žmoniją iš nuodėmės ir kančių. Visi randai, kuriuos paliko maištas prieš teisėtą Jehovos  visavaldystę, matomi jie būtų ar nematomi, palaipsniui išnyks. Ištikimi Dievo tarnai tuomet galės būti nuolatiniai rojumi paverstos žemės gyventojai. (Perskaityk Apreiškimo 21:1-5.) Kūrinija bus galutinai „išlaisvinta iš gendamybės vergijos ir įgis šlovingą Dievo vaikų laisvę“ (Rom 8:21).

8, 9. Prašom paaiškinti, ką Petras turėjo omenyje ragindamas „saugotis kūno geismų“.

⁸ Apaštalas Petras aiškino, ko tikimasi iš krikščionių. Jis rašė: „Mylimieji, raginu jus, kaip ateivius ir laikinus gyventojus, saugotis kūno geismų, kovojančių prieš sielą“ (1 Pt 2:11). Nors šis nurodymas pirmiausia buvo duotas pateptiesiems krikščionims, jo tiek pat svarbu laikytis ir „kitoms avims“.

⁹ Ne visi troškimai jau savaime yra blogi. Esti tokių, kuriuos galime tenkinti ir kurie teikia gyvenimui malonumo. Tačiau privalu nuolat turėti omenyje Jehovos valią. Pavyzdžiui, visiškai normalu mėgautis maistu ir gėrimu, užsiimti atgaivą teikiančia veikla, smagiai praleisti laiką gerų draugų kompanijoje. Netgi troškimas turėti intymių santykių su savo sutuoktiniu yra tinkamas (1 Kor 7:3-5). Tačiau apaštalas Petras kalbėjo apie „kūno geismus, kovojančius prieš sielą“. Kai kuriuose Biblijos vertimuose šie žodžiai išversti kiek tiesmukiau: minimi „kūno geiduliai“, „nuodėmingi geismai“. Jehova mums aiškiai nurodo, kokia yra jo valia ir ko jis iš mūsų tikisi. Tad jei pajuntame, kad viduje ima liepsnoti nederami troškimai, kaipmat juos gesinkime ir neleiskime jiems atitolinti mūsų nuo Jehovos. Antraip savo sielą statytume į mirtiną pavojų.

10. Kaip Šėtonas vilioja krikščionis susitapatinti su jo valdomu pasauliu?

¹⁰ Šėtonas siekia palaužti tikrųjų krikščionių ryžtą šioje santvarkoje būti „laikinais gyventojais“. Turtų blizgesys, amoralios vilionės, garbės troškimas, noras visad būti pirmam, nacionalistinės aistros juk yra ne kas kita, o Šėtono paspęstos žabangos. Privalome tai gerai įsisąmoninti. Jei tokius netinkamus kūno geismus tuojau pat užgniaušime, parodysime, kad nenorime tapatintis su pasauliu, kurį kontroliuoja piktasis. Tada bus akivaizdu — šioje santvarkoje gyvename tik laikinai. Labai trokštame išvysti teisingą naująjį pasaulį ir pasilikti ten amžiams. Bet kad tai taptų tikrove, turime stengtis iš visų jėgų.

11, 12. Kaip kartais žiūrima į svetimšalius ir su kokiu aplinkinių požiūriu tenka susidurti Jehovos liudytojams?

¹¹ Ko dar tikimasi iš krikščionių, Petras dėsto toliau, 12-oje eilutėje: „Jūsų elgesys tarp tautų tebūna nepriekaištingas, kad dėl tų dalykų, dėl kurių žmonės dabar peikia jus kaip piktadarius, patikrinimo dieną šlovintų Dievą, nes mato gerus jūsų darbus.“ Imigrantai, į svečią šalį laikinai persikėlę žmonės, neretai sulaukia kandžių pastabų. Vien dėl to, kad savo kalba, įpročiais, apranga ar išvaizda skiriasi nuo vietinių, jie būna užgauliojami tarytum kokie piktadariai. Bet jeigu šie svetimšaliai daro gerus darbus, kitaip sakant, elgiasi nepriekaištingai, aplinkiniai matys, kad jiems žeriami kaltinimai visai nepagrįsti.

¹² Tą pat galima pasakyti ir apie tikruosius krikščionis. Nuo daugelio savo  kaimynų jie ryškiai skiriasi. Jų pokalbiuose dažnai vyrauja kitokios temos, jie renkasi kiek kitokias pramogas. Iš minios jie išsiskiria ir savo apranga, tad juos nesunku atpažinti. Matydami visus šiuos skirtumus, kai kurie iš nežinojimo ima peikti liudytojus it kokius piktadarius. Visgi dėl nepriekaištingo jų elgesio nemažai aplinkinių apie šiuos krikščionis atsiliepia palankiai.

13, 14. Prašom pateikti pavyzdžių, kaip „išmintį pateisina jos darbai“.

¹³ Nepriekaištingas mūsų elgesys gali nugesinti nepagrįstų kaltinimų ugnį. Štai Jėzus buvo vienintelis žmogus, tobulai paklusęs Jehovai. Tačiau net ir jį šmeižė, nepelnytai kritikavo. Jėzų vadino „rijūnu ir vyno gėrėju, mokesčių rinkėjų ir nusidėjėlių draugu“. Bet savo išmintingu elgesiu ir atsidavimu Dievui visas tokias kalbas jis nebyliai paneigė. „Išmintį pateisina jos darbai“, — kalbėjo Jėzus (Mt 11:19). Šie žodžiai tokie pat teisingi ir šiandieną. Antai kai kurie žmonės, gyvenantys šalia Vokietijos Betelio, įsikūrusio Zelterse, čia besidarbuojančius brolius ir seseris laiko keistuoliais. Bet miestelio meras užstojo mūsų bendratikius sakydamas: „Nors čia tarnaujančių liudytojų gyvenimo būdas yra iš tiesų savitas, kitiems vietiniams gyventojams jis nesukelia jokių nepatogumų.“

¹⁴ Prie panašios išvados pastaruoju metu prieita ir dėl Maskvoje gyvenančių Jehovos liudytojų. Jiems buvo metama daug neteisingų kaltinimų. Galiausiai 2010-ųjų birželį Europos Žmogaus Teisių Teismas, įsikūręs Prancūzijoje, Strasbūro mieste, paskelbė tokį nutarimą: „Teismas nustatė, kad [Maskva] neteisėtai pažeidė paraiškos davėjų teisę į religijos ir susirinkimų laisvę. Šalies teismai nepateikė pakankamai svarių įrodymų, kad paraiškos davėjų bendruomenė“ būtų kalta dėl tokių dalykų kaip, pavyzdžiui, šeimų ardymas, skatinimas nusižudyti ar atsisakyti medicininės pagalbos. Taigi, „kad ir kokio tikslo teisinėmis priemonėmis buvo siekiama, šalies teismų paskirtos sankcijos yra pernelyg griežtos, o šalies įstatymuose akivaizdžiai trūksta lankstumo“.

15. Kokio nurodymo, užrašyto Biblijoje, laikosi tikrieji krikščionys visame pasaulyje?

¹⁵ Jehovos liudytojai Maskvoje, kaip ir jų broliai visame pasaulyje, laikosi dar vieno nurodymo, kurį krikščionims davė apaštalas Paulius. Jis rašė: „Dėl Viešpaties pakluskite visokiam žmogiškam sutvarkymui: ar karaliui, kaip viršiausiam, ar valdytojams“ (1 Pt 2:13, 14). Nors prie šio sugedusio pasaulio  ir nepriklauso, tikrieji krikščionys mielai paklūsta valdžiai, žinoma, jei žmonių įstatymai neprieštarauja Dievo duotiems įsakams. (Perskaityk Romiečiams 13:1, 5-7.)

16, 17. a) Kas rodo, kad mes nesame nusiteikę prieš valdžią? b) Ką pripažįsta kai kurie politikai?

¹⁶ Jehovos liudytojų, kaip „laikinų gyventojų“, poziciją kai kas galbūt pavadintų tyliu protestu prieš valdžią. Bet šie krikščionys tikrai nesiekia protestuoti. Jie taip pat supranta, kad įvairiais politiniais ir socialiniais klausimais kiekvienas turi savo nuomonę, todėl aplinkiniams savo požiūrio neprimeta. Priešingai negu kitos religinės grupės, Jehovos liudytojai neturi nieko bendra su politika ir valdininkams nesistengia daryti jokios įtakos. Net sunku būtų pagalvoti, kad jie kaip nors pažeistų viešąją tvarką ar imtų maištauti.

¹⁷ Paklusdami Petro nurodymui „gerbkite karalių“, krikščionys rodo atitinkamą pagarbą atsakingas pareigas einantiems asmenims (1 Pt 2:17). Net ir iš pačių valdininkų lūpų galima išgirsti, jog Jehovos liudytojai niekuo nepavojingi ir nekelia jokių rūpesčių. Štefanas Raikė, Vokietijos parlamento narys, apie liudytojus pasisakė taip: „Jehovos liudytojų elgesys koncentracijos stovyklose ir kalėjimuose atspindėjo tokias vertybes, kurios šiandieną, kaip ir anuomet, yra būtinos, kad egzistuotų demokratinė valstybė. Savo įsitikinimų jie neišsižadėjo net SS karininkų akivaizdoje, kitiems kaliniams visad rodė atjautą. Turint omenyje, su kokiu brutalumu tenka susidurti svetimtaučiams ir kitokių politinių pažiūrų ar ideologijos žmonėms, šios vertybės yra gyvybiškai svarbios kiekvienam mūsų šalies piliečiui.“

18. a) Kodėl mes labai mylime savo brolius ir seseris? b) Kokių atsiliepimų apie mūsų broliją galima išgirsti iš aplinkinių?

¹⁸ Apaštalas Petras rašė: „Mylėkite broliją, bijokite Dievo“ (1 Pt 2:17). Dievo baimė skatina Jehovos liudytojus bodėtis to, kas jį piktintų. Šitaip jie su dar didesniu uolumu vykdo Kūrėjo valią. Jiems džiugu priklausyti prie darnios pasaulinės brolijos ir tarnauti Jehovai išvien su bendratikiais. Savo brolius ir seses jie labai myli. Tokia meilė šių dienų visuomenėje — gana retas reiškinys, todėl patraukia aplinkinių dėmesį. 2009 metais, kai Vokietijoje vyko Jehovos liudytojų tarptautinis kongresas, su viena Amerikos kelionių agentūra bendradarbiaujanti gidė buvo sužavėta, matydama, kaip meilingai vietiniai broliai ir sesės rūpinosi bendratikiais iš užsienio, kokie buvo paslaugūs. Moteris sakė, kad per visus tuos metus, kuriuos dirba gide, nieko panašaus nėra mačiusi. Vienas brolis vėliau pasakojo: „Apie liudytojus mūsų gidė visada kalbėdavo entuziastingai ir su nuostaba.“ O tu ar esi kada girdėjęs panašių atsiliepimų apie mūsų kongresus?

19. Kam esame pasiryžę ir kodėl?

¹⁹ Visa tai, ką straipsnyje aptarėme, byloja, kad Jehovos liudytojai šioje Šėtono valdomoje santvarkoje tėra „laikini gyventojai“. Tokiu savo statusu jie labai džiaugiasi ir yra pasiryžę jo neprarasti iki pat galo. Jų viltis, kad greitu metu galės tapti nuolatiniais Dievo teisingo naujojo pasaulio gyventojais, yra tvirta ir nepajudinama. Ar šią viltį puoselėji ir tu?