DAR prieš keletą metų sutuoktinių pora Roalis ir Elseibeta, kuriems maždaug penkiasdešimt, ramiai gyveno Bergene, antrame pagal dydį Norvegijos mieste. Drauge su savo vaikais Izabele ir Fabijanu jie aktyviai dalyvavo krikščionių bendruomenės gyvenime. Roalis tarnavo vyresniuoju, Elseibeta pioniere, vaikai irgi stropiai dirbo evangelizacijos darbą.

2009 metų rugsėjį šeima nusprendė pabandyti kai ką naujo — savaitei su gerąja naujiena išvykti į atokią vietovę. Taigi, Roalis, Elseibeta ir aštuoniolikmetis Fabijanas išsiruošė į Nordkino pusiasalį, esantį Finmarko fiulkėje už poliaračio. Tenai drauge su kitais atvykusiais bendratikiais darbavosi Čiolefjordo kaime. „Savaitės pradžioje labai džiaugiausi, kad pavyko sutvarkyti visus reikalus ir visą šį laiką galiu skirti tokiai ypatingai veiklai“, — sako brolis. Bet netrukus Roalio jausmus kai kas sujaukė.

„Vienas brolis, vardu Marijus, pionieriumi tarnaujantis Finmarke, paklausė, ar negalėtume persikelti gyventi į Lakselvą, nedidelį miestelį, kuriame tėra 23 skelbėjai“, — pasakoja Roalis. Pasiūlymas jam buvo labai netikėtas. „Mes su Elseibeta kadaise buvom kalbėję apie galimybę tarnauti ten, kur trūksta skelbėjų, bet galvojome apie vėlesnį laiką, kai vaikai išeis iš namų.“ Tačiau skelbdamas gerąją žinią tame regione Roalis matė, kaip noriai žmonės klausosi. Pagalbos jiems reikėjo dabar, ne vėliau. „Tas brolio kvietimas kirbino mano sąžinę ir keletą naktų net sunku buvo užmigti“, — sako Roalis. Paskui Marijus nutarė supažindinti brolio šeimą su nediduke Lakselvo bendruomene ir vežėsi juos 240 kilometrų į pietus nuo Čiolefjordo.

Vienas iš dviejų Lakselvo bendruomenės vyresniųjų, vardu Andreasas, svečiams aprodė apylinkes ir Karalystės salę. Bendruomenė juos šiltai priėmė ir tikino, kad labai džiaugtųsi, jei Roalio ir Elseibetos šeima persikeltų čia. Su šypsena veide Andreasas pasakė, kad Roaliui ir Fabijanui jau beveik surado darbą. Kaip šeimyna apsispręs?

„Neturiu jokio noro čia keltis“, — tokia buvo pirmoji Fabijano reakcija. Mintis, kad reikės palikti draugus, su kuriais užaugo vienoje bendruomenėje, ir išsikraustyti į mažą miestelį, jam atrodė nepriimtina. Be to, jis dar nebuvo baigęs elektriko mokslų. Kai apie šį reikalą buvo pasiteirauta Izabelės (21 metų), ji nudžiugo: „Kaip tik šito visada ir norėjau!“ Bet vėliau kiek suabejojo. „Kai daugiau pamąsčiau, — sako sesė, — ėmiau dvejoti, ar tikrai tai gera mintis, ar nepasiilgsiu draugų. Gal geriau pasilikti savo bendruomenėje, kur viskas jau priprasta ir pastovu.“ Kaip į pasiūlymą reagavo Elseibeta? „Jaučiau, kad pats Jehova mūsų šeimą ten siunčia, — sako ji, — bet šiek tiek gailėjau ką tik suremontuoto namo ir visų daiktų, kuriuos užgyvenome per 25 metus.“

Kai ta ypatingoji savaitė praėjo, Roalis su šeima grįžo į Bergeną. Tačiau mintys vis sukosi apie bendratikius, gyvenančius Lakselve daugiau kaip už 2000 kilometrų. „Labai dažnai meldžiausi Jehovai, — sako Elseibeta. — Taip pat palaikiau ryšį su naujaisiais draugais, siųsdavome vieni kitiems nuotraukas, dalijomės įspūdžiais.“ Roalis irgi pasakoja: „Man reikėjo laiko su ta mintimi apsiprasti. Taip pat reikėjo apsvarstyti ir praktinius dalykus, pavyzdžiui, iš ko gyventume tenai išsikėlę. Daug meldžiausi Jehovai, tarėmės su šeima ir patyrusiais broliais.“ O štai ką sako Fabijanas: „Kuo daugiau apie tai mąsčiau, tuo aiškiau suvokiau, jog neturiu jokios svarios priežasties pasakyti „ne“. Dažnai apie tai minėdavau Jehovai, ir noras ten kraustytis pamažu stiprėjo.“ Kad būtų pasirengusi galimam persikraustymui, Izabelė ėmėsi pionieriškos tarnybos savo mieste. Po pusmečio uolios tarnybos ir asmeninių studijų, ji jautėsi pasiruošusi keltis kitur.

Užsidegusi noru tarnauti ten, kur trūksta Karalystės skelbėjų, šeima žengė savo užsibrėžto tikslo link. Roalis turėjo gerai apmokamą ir mėgstamą darbą, tačiau prašėsi metus nemokamų atostogų. Darbdavys tada jam pasiūlė dirbti tokiu grafiku — dvi savaitės darbo, šešios laisvos. „Mano pajamos gerokai sumažėjo, bet galą su galu tikrai sudūrėm“, — sako Roalis.

Toliau pasakoja Elseibeta: „Vyras paprašė surasti nuomotis namą Lakselve ir suieškoti nuomininkus mūsų namui Bergene. Nors reikėjo nemažai laiko ir pastangų, mums pavyko. Galiausiai ir vaikai rado tinkamus darbus ir padėjo mums padengti pragyvenimo išlaidas.“

„Kadangi persikėlėme į mažą miestelį, sunkiausia buvo susirasti darbą, kuris netrukdytų  tarnauti pioniere, — sako Izabelė. — Kartais padėtis atrodydavo beviltiška.“ Kad šiek tiek užsidirbtų, ji imdavosi bet kokio nedidelio darbelio — per pirmuosius metus pakeitė net devynis. O kaip sekėsi Fabijanui? „Baigdamas elektriko mokslus dar turėjau atlikti praktiką ir tai padariau Lakselve. Tada išlaikiau egzaminus ir įsidarbinau elektriku puse etato.“

Marelijus su žmona Kesija irgi norėjo persikelti ten, kur trūksta pjūties darbininkų. Marelijus, kuriam dabar 29-eri, sako: „Kongrese girdėtos kalbos ir pasakojimai apie pionierišką tarnybą įkvėpė mane permąstyti savo galimybes.“ Vis dėlto 26-erių metų Kesija šiek tiek nuogąstavo. „Mintis, jog reikės būti toli nuo artimųjų, mane baugino“, — prisipažįsta ji. Marelijui, be to, reikėjo visą dieną dirbti, kad išmokėtų būsto paskolą. Jis pasakoja: „Daug meldėmės ir Jehova mums padėjo. Galiausiai jau buvome pasirengę keltis kitur.“ Pirmiausia jiedu nemažai dėmesio skyrė asmeninėms Biblijos studijoms. Tada pardavė namą, išėjo iš darbo ir 2011 metų rugpjūtį išsikėlė į Norvegijos šiaurėje esantį Altos miestą. Kad galėtų tarnauti pionieriais, Marelijus susirado buhalterio darbą, o Kesija įsidarbino parduotuvėje.

Knutą ir Lisbetą, porą, kuriai per trisdešimt, labai įkvėpė pasakojimai iš „Metraščio“ apie svetur tarnaujančius brolius ir seses. „Jų istorijos ir mums sužadino mintis apie tarnybą svečioje šalyje, — sako Lisbeta, — tik abejojau, ar tokiam eiliniam žmogui kaip aš pavyks tai pasiekti.“ Visgi jie ryžosi šį tikslą įgyvendinti. „Pardavėme namus ir persikėlėme laikinai pas mano mamą, kad būtų mažiau išlaidų. Vėliau metus gyvenome pas Lisbetos mamą Bergene. Čia lankėme anglakalbių bendruomenę, kad pajustume, ką reiškia tarnauti kitakalbių teritorijoje.“ Netrukus Knutas ir Lisbeta jautėsi pasirengę didžiajam kraustymuisi į Ugandą. O į Norvegiją jie grįždavo kasmet dviem mėnesiams padirbėti. Taip sukaupdavo lėšų pragyvenimui ir galėjo atsidėti tarnybai.

Kaip šiems norios dvasios tarnams klojosi toliau? Roalis sako: „Šioje atokioje vietovėje mes daug daugiau laiko praleidžiame drauge su šeima nei tada, kai gyvenome Bergene. Tarpusavio ryšiai sutvirtėjo. Labai džiaugiamės matydami, kaip dvasiškai stiprėja mūsų vaikai. Dabar mūsų požiūris į materialinius dalykus daug paprastesnis. Daiktai nėra tokie svarbūs, kaip manėm anksčiau.“

 Elseibeta įžvelgė naujų galimybių. Lakselvo bendruomenei priklauso Karašoko kaimas, kuriame gyvena samiai — vietiniai gyventojai iš šiaurinių Norvegijos, Švedijos, Suomijos ir Rusijos regionų. Kad galėtų su gerąja naujiena pasiekti šiuos žmones, ji nusprendė mokytis samių kalbos. Dabar Elseibeta jau geba su samiais susišnekėti. Sesuo tiesiog švyti: „Vedu šešerias Biblijos studijas. Argi gali būti kas geriau nei tarnauti čia?!“

Fabijanas, dabar tarnaujantis pionieriumi ir bendruomenės patarnautoju, džiaugiasi, kad trys jaunuoliai, jo ir Izabelės padedami, įsidrąsino ir dabar aktyviau dalyvauja krikščioniškoje veikloje. Du iš jų pasikrikštijo ir 2012-ųjų kovą tarnavo pagalbiniais pionieriais. O viena mergina labai dėkinga Fabijanui ir Izabelei, kad padėjo grįžti į tiesos kelią, „vėl atsistoti ant kojų“. Fabijanas sako: „Girdėdamas jos padėkos žodžius, labai džiaugiausi. Kaip smagu kam nors padėti!“ Izabelė jam pritaria: „Čia atvykusi iš tikrųjų išbandžiau ir pati patyriau, koks geras Viešpats. Galiu pasakyti, kad tarnystė čia — nuostabi!“ (Ps 34:9 [34:8, Brb])

Marelijus ir Kesija dabar gyvena kukliau, bet jų gyvenimas turtingesnis. Altos bendruomenėje, į kurią jie atsikėlė, šiuo metu yra 41 skelbėjas. Štai ką pasakoja Marelijus: „Žvelgdami atgal matome, kaip nuostabiai pasikeitė mūsų gyvenimas. Dėkojame Jehovai, kad galime čia tarnauti pionieriais. Nėra nieko prasmingesnio.“ Kesija priduria: „Išmokau visiškai pasikliauti Jehova, ir jis mumis gerai rūpinasi. Gyvenimas toli nuo artimųjų mane išmokė dar labiau branginti tas akimirkas, kai esame kartu. Niekada nesigailėjau savo sprendimo.“

O kaip sekasi Knutui ir Lisbetai Ugandoje? „Neiškart apsipratome su nauja aplinka ir kultūra. Būna visokių nepatogumų — tai vandens nėra, tai elektros, tai skrandis sunegaluoja. Užtat Biblijos studijų galima turėti kiek tik nori“, — sako brolis Knutas. Žmona pritaria: „Vietovėse, kur tik pusvalandis kelio nuo mūsų namų, geroji žinia dar niekam nebuvo skelbta. Kai ten nuvykstam, randam žmonių, kurie skaito Bibliją. Ir jie prašo mūsų, kad pamokytume. Padėti tokiems nuolankiems žmonėms suprasti Biblijos tiesas neprilygstamas džiaugsmas.“

Kaip turėtų džiaugtis Jėzus Kristus, mūsų bendruomenės vedlys, matydamas, kaip jo kadaise skelbta geroji naujiena skinasi kelią į pačius atokiausius žemės kampelius! Visi Dievo tarnai mielai aukojasi ir vykdo Jėzaus duotą priesaką: „Eikite ir darykite mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28:19, 20).