1. Ką mes, sukurti kaip Dievo atvaizdas, gebame?

„JIS visas į tėtį“, — neretai girdime sakant. Iš tikrųjų vaikai būna labai panašūs į tėvus. Ir nieko keista, juk tėvo ir motinos bruožai atžaloms persiduoda genetiškai. Mūsų visų Tėvas yra Jehova, gyvybės šaltinis (Ps 36:10 [36:9, Brb]). Žmonės, žemiškieji jo vaikai, daugeliu atžvilgių į jį panašūs. Esame sukurti kaip Dievo atvaizdas, todėl gebame protauti, apsispręsti, taip pat užmegzti artimą draugystę su kitais (Pr 1:26).

2. Kodėl galime būti Jehovos draugai?

² Geriausias mūsų draugas yra Jehova. Jis pats iš didelės meilės nutiesia kelią pas save. Visi, kas tiki juo ir jo Sūnumi, gali prie Dievo artintis. Jėzus sakė: „Dievas taip mylėjo pasaulį, jog davė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, ne pražūtų, bet turėtų amžiną gyvenimą“ (Jn 3:16). Per žmonijos istoriją Jehovos draugais tapo daugelis. Prisiminkime porą pavyzdžių.

3, 4. Kodėl Abraomas, skirtingai nei izraelitai, išsaugojo savo draugystę su Jehova?

³ Patriarchą ir Izraelio tautos protėvį Abraomą Jehova vadino savo bičiuliu (Iz 41:8). Taip šis vyras pavadintas ir  2 Metraščių 20:7. Kodėl Abraomas buvo toks artimas su savo Kūrėju? Patriarchas turėjo tvirtą tikėjimą (Pr 15:6; perskaityk Jokūbo 2:21-23).

⁴ Abraomo palikuonys, tapę Izraelio tauta, iš pradžių laikė Jehovą savo Tėvu ir draugu. Deja, draugystę su Dievu jie prarado. Kodėl? Izraelitai nustojo tikėję Jehovos pažadais.

5, 6. a) Kaip tu susidraugavai su Jehova? b) Kokius klausimus verta apmąstyti?

⁵ Kuo geriau Jehovą pažįstame, tuo stipriau juo pasitikime ir jį mylime. Prisimink tą metą, kai supratai, kad Dievas yra realus asmuo, su kuriuo gali susidraugauti. Sužinojai, kad visi dėl Adomo neklusnumo gimėme nuodėmingi ir kad žmonija yra atskirta nuo Dievo (Kol 1:21). Tačiau įsitikinai, kad Jehova nėra kokia tolima, mums abejinga esybė. Ne, dangiškasis Tėvas mus labai myli. Net siuntė savo Sūnų žmonijai išpirkti. Kai suvokei, kokia brangi yra Jėzaus auka ir ką ji reiškia tau, pasidėjai tvirtą draugystės su Dievu pamatą.

⁶ Apžvelgęs savo kelią pas Jehovą, pamąstyk: ar ir toliau stiprinu šią draugystę? Ar mano meilė Jehovai ir pasitikėjimas juo su kiekviena diena auga? Dabar aptarkime, ko galime pasimokyti iš kito žmogaus, turėjusio tvirtą ryšį su Dievu, — Gideono.

7—9. a) Koks nepaprastas dalykas sykį nutiko Gideonui ir kaip jį tai paveikė? (Žiūrėk paveikslėlį straipsnio pradžioje.) b) Kaip galime stiprinti draugystę su Jehova?

⁷ Teisėjas Gideonas tarnavo Jehovai neramiu Izraelio istorijos laikotarpiu, praėjus kuriam laikui po to, kai tauta įsitvirtino Pažadėtojoje žemėje. Tada kraštą vargino midjaniečiai. Sykį prie Ofros Gideonas kūlė kviečius, bet ne atvirame lauke, o vyno spaudykloje, kad, priešams užpuolus, galėtų greitai paslėpti grūdus. Teisėjų knygos 6-ame skyriuje rašoma, kad kaip tik tuo metu Gideonui pasirodė Jehovos angelas ir kreipėsi į jį žodžiais „narsusis galiūne“. Išvydęs angelą ir išgirdęs jo pasveikinimą, Gideonas didžiai nustebo. Nors žinojo, kad Jehova kadaise išvedė izraelitus iš Egipto, vyras abejojo, ar sulauks jo pagalbos šįkart. Savo pasiuntinio lūpomis Jehova patikino Gideoną jam padėsiąs.

⁸ Gideonas kláusė, kaip jam pavyks išgelbėti Izraelį iš Midjano rankos. Jehova atsakė: „Aš būsiu su tavimi! Tu nugalėsi Midjaną, tarsi tai būtų tik vienas vyras“ (Ts 6:11-16). Vis dar nesuvokdamas, kaip tai įvyks, Gideonas paprašė Jehovą ženklo. Iš šio pokalbio suprantame štai ką: vyras nė trupučio neabejojo, kad Dievas yra realus asmuo.

⁹ Tai, kas vyko paskui, dar labiau sustiprino Gideono tikėjimą, suartino jį su Jehova. Gideonas paruošė angelui vaišes. Kai šis palietė maistą savo lazda, įsižiebė ugnis ir viską sudegino. Supratęs, kad angelas iš tiesų yra Jehovos pasiuntinys, žmogus sušuko: „Aiman, Viešpatie Dieve! Juk aš mačiau savo akimis Viešpaties angelą!“ (Ts 6:17-22) Bet ar išgąstis atitolino Gideoną nuo Jehovos? Tikrai ne. Dievą Gideonas pažino dar artimiau, jautėsi esąs su juo taikoje. Iš kur tai žinome? Toje vietoje Gideonas pastatė aukurą ir pavadino jį „Jehova Šalomas“ (NW), išvertus iš hebrajų kalbos „Jehova yra ramybė“, arba taika.  (Perskaityk Teisėjų 6:23, 24.) Mąstydami, kiek daug gera Jehova mums kasdien duoda, suvokiame, kad jis — tikras draugas. Kuo daugiau maldoje su juo bendraujame, tuo tvirtesnė darosi mūsų draugystė, ir su Jehova jaučiamės esą taikoje.

10. Kas, remiantis Psalmyno 15:3, 5, privalu, kad būtume Jehovos draugai?

¹⁰ Kad galėtume būti Dievo draugai, turime atitikti tam tikrus reikalavimus. Dovydas 15-oje psalmėje giedojo, kas būtina, jei norime svečiuotis Jehovos palapinėje, tai yra su juo susidraugauti (Ps 15:1). Dabar trumpai pakalbėkime apie du tokius reikalavimus — nešmeižti kitų ir visada elgtis sąžiningai. Apie Jehovos draugą Dovydas kalbėjo, kad toks žmogus „nešmeižia nė vieno liežuviu“ ir yra „nepaperkamas liudyti prieš nekaltą“ (Ps 15:3, 5).

11. Kodėl nevalia kitų šmeižti?

¹¹ Kitoje psalmėje Dovydas perspėjo: „Saugok liežuvį nuo pikta“ (Ps 34:14 [34:13, Brb]). Jei neklausytume šių šventosios dvasios įkvėptų žodžių, nuo Jehovos, teisingojo Dievo, atsitolintume. Juk šmeižtą ir piktas kalbas skleidžia didžiausias Jehovos priešas Šėtonas. Dar jis vadinamas Velniu, o graikiškasis šio žodžio atitikmuo reiškia „šmeižikas“. Jei norime išsaugoti savo ryšį su Jehova, privalome valdyti savo liežuvį ir gerai pagalvoti, kokį požiūrį į kitus išduoda mūsų žodžiai. Ypač svarbu, ką manome ir kaip atsiliepiame apie atsakingus bendruomenės brolius. (Perskaityk Hebrajams 13:17; Judo 8.)

12, 13. a) Kodėl turime visada elgtis sąžiningai? b) Kaip žmonės neretai apie mus atsiliepia?

¹² Jehovos tarnai pasižymi sąžiningumu. Apaštalas Paulius rašė: „Melskitės už mus, nes mes esame įsitikinę turį dorą sąžinę, — mat norime visais atžvilgiais dorai elgtis“ (Hbr 13:18). Kadangi taip elgtis norime ir mes, savo bendratikių jokiu būdu neapgaudinėjame, neišnaudojame. Pavyzdžiui, jeigu jie pas tave dirba, turi būti sąžiningas ir mokėti tiek, kiek sutarta. Žinoma, teisiai elgtis norime ne tik su savo darbuotojais, bet ir su visais žmonėmis. O jei patys dirbame pas bendratikį, nemanykime, kad jis privalo mums suteikti ypatingų lengvatų.

¹³ Žmonės mus dažnai giria už sąžiningumą. Štai vienas didelės statybos kompanijos direktorius pastebėjo, kad Jehovos liudytojai tesi savo žodį. „Jūs visada laikotės susitarimo“, — sakė jis (Ps 15:4). Taip elgdamiesi išsaugome savo draugystę su dangiškuoju Tėvu ir teikiame jam šlovę.

14, 15. Kaip galime padėti kitiems tapti Jehovos draugais?

¹⁴ Daugelis Dievą tikinčių žmonių, kuriuos sutinkame tarnyboje, nelaiko jo savo geriausiu draugu. Kaip galime jiems padėti? Prisiminkime, ką Jėzus sakė septyniasdešimčiai savo mokinių, prieš išsiųsdamas juos po du skelbti gerosios žinios: „Į kuriuos tik namus užeisite, iš pradžių tarkite: ‘Ramybė šiems namams.’ Ir jeigu ten bus ramybės sūnus, jūsų ramybė pasiliks su juo, o jeigu ne, — sugrįš pas jus“ (Lk 10:5, 6). Jei su pašnekovu būsime draugiški, jis, tikėtina, noriau domėsis tiesa. Maloniu elgesiu taip pat galime  išsklaidyti priešiškumą, ir nepalankiai nusiteikęs asmuo kitąkart galbūt neatsisakys pabendrauti.

¹⁵ Tarnyboje sutikę žmonių, uoliai besilaikančių savo įsitikinimų ir visokiausių religinių tradicijų, elgiamės romiai ir draugiškai. Savo sueigose šiltai priimame visus, juolab tuos, kas nusivylę dabartine pasaulio santvarka ir nori daugiau sužinoti apie Dievą, kurį garbiname. Tokių nuoširdžių tiesos ieškotojų istorijos spausdinamos rubrikoje „Biblija pakeitė jų gyvenimą“.

16. Kaip galime būti Jehovos draugai ir bendradarbiai?

¹⁶ Žmonės, kurie kartu dirba, neretai susibičiuliauja. Visiems, kas pasiaukoja Jehovai, suteikta garbė būti ir jo draugais, ir bendradarbiais. (Perskaityk 1 Korintiečiams 3:9.) Darbuodamiesi evangelizuotojais ir mokydami kitus Biblijos tiesų, dar geriau Jehovą pažįstame, gėrimės nuostabia jo asmenybe. Jaučiame, kaip mus veda jo šventoji dvasia, kaip padeda skelbti gerąją naujieną.

17. Kaip kongresai ir suvažiavimai byloja, kad Jehova yra mūsų draugas?

¹⁷ Kuo labiau atsidedame evangelizacijai, tuo artimesni tampame su Jehova. Matome, kaip mūsų priešininkų užmačias jis paverčia niekais. Pagalvokime, apie ką byloja vien kelių pastarųjų metų mūsų organizacijos veikla. Argi ne akivaizdu, jog mus veda pats Dievas? Neatsistebime, kaip dosniai esame aprūpinami dvasiniu maistu. Kongresų ir suvažiavimų programos liudija, jog dangiškasis Tėvas gerai supranta mūsų sunkumus ir maloningai teikia visa, kas būtina. Viena šeima laiške dėkojo už kongresą: „Per programą išsakytos mintys tikrai palietė širdį. Pajutome, kaip Jehova myli kiekvieną iš mūsų ir nori, kad mums viskas puikiai klotųsi.“ Viena pora iš Vokietijos, dalyvavusi specialiajame kongrese Airijoje, dėkojo tenykščiams bendratikiams už malonų priėmimą bei rūpinimąsi ir pridūrė: „O širdingiausiai „ačiū“ tariame Jehovai ir jo paskirtam Karaliui Jėzui Kristui. Jie mus pakvietė būti šios išties vieningos tautos nariais. Mes ne vien šnekame apie vienybę, bet kasdien ją jaučiame. Įspūdžiai, kuriuos patyrėme specialiajame kongrese Dubline, visada primins, kokia garbė tarnauti  mūsų didžiajam Dievui sykiu su jumis visais.“

18. Apie ką būtina pamąstyti, kad su Jehova būtume artimi draugai?

¹⁸ Draugus suartina ir atviras bendravimas. Šiais interneto ir telekomunikacijų laikais populiaru susirašinėti per socialinius tinklus, siuntinėti žinutes. O ką kiekvienas pasakytume apie savo bendravimą su pačiu geriausiu draugu — Jehova? Jis, žinia, yra „maldos klausytojas“ (Ps 65:2, Jr). Bet ar dažnai su Dievu kalbamės?

19. Kas padėtų maldoje atverti širdį Jehovai, jeigu patys nerandame tinkamų žodžių?

¹⁹ Ne kiekvienas gali taip lengvai atverti savo širdį Dievui ir išlieti jam slapčiausius jausmus. Bet Jehova kaip tik to iš mūsų ir nori (Ps 119:145; Rd 3:41). Jeigu nuoširdžiai maldai nerandame tinkamų žodžių, nenusiminkime. Apaštalas Paulius Romos krikščionims rašė, kas tokioje situacijoje padėtų: „Mes nežinome, dėl kokio dalyko, kai būtina, turėtume melstis, bet pati dvasia užtaria mus sulig neištartomis dejonėmis. Tas, kuris tiria širdis, žino dvasios siekį, nes ji užtaria šventuosius pagal Dievo valią“ (Rom 8:26, 27). Apmąstydami, kas užrašyta Biblijoje — Jobo, Patarlių knygose, taip pat Psalmyne, — mes irgi galėsime atverti Jehovai savo sielos gelmes.

20, 21. Kaip Pauliaus žodžiai iš Filipiečiams 4:6, 7 mus drąsina ir guodžia?

²⁰ Užgriuvus sunkumams, pravartu vadovautis šventosios dvasios įkvėptu patarimu, kurį Paulius davė Filipų krikščionims: „Dėl nieko nebūkite susirūpinę, bet visuose reikaluose malda ir maldavimu, su padėka jūsų prašymai tesidaro žinomi Dievui.“ Šitoks atviras bendravimas su savo geriausiu draugu — tikras paguodos šaltinis. Paulius priduria: „Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis ir protus Kristuje Jėzuje“ (Fil 4:6, 7). Visada būkime dėkingi už didžią „Dievo ramybę“, serginčią mūsų protą ir širdį.

²¹ Malda padeda puoselėti draugystę su Jehova. Todėl melstis reikia „be paliovos“ (1 Tes 5:17). Taikydami šiame straipsnyje išdėstytus pamokymus, stiprinkime brangią draugystę su Dievu ir ryžtą laikytis teisingų jo reikalavimų. Vis apmąstykime, kokie laimingi esame, kad mūsų Tėvas, mūsų Dievas ir mūsų geriausias draugas yra Jehova.