SYKĮ pietrytiniame Galilėjos ežero krante, netoli Gadaros miesto, vienas vyras prašė Jėzaus Kristaus leisti sekti paskui jį. Jėzus atsakė: „Eik namo pas saviškius ir papasakok jiems visa, ką Jehova tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo.“ Jėzus gerai suprato, kad žmonės yra linkę dalytis įdomiomis ir svarbiomis žiniomis su artimaisiais (Mk 5:19).

Šis polinkis akivaizdus ir šiandien, ypač kai kuriose kultūrose. Tad kai žmogus tampa tikrojo Dievo, Jehovos, garbintoju, natūralu, kad apie savo naująjį tikėjimą nori papasakoti artimiesiems. Tačiau ką jis turėtų daryti, kad tiesa, kurią sužinojo, paliestų ir kitatikių ar išvis netikinčių šeimynykščių širdį? Atsakymo paieškokime Biblijoje. Čia užrašyti patarimai padės išsiugdyti teigiamą, bet sykiu realistinį požiūrį.

Vienas pirmųjų, supratusių, kad Jėzus yra Mesijas, buvo Andriejus. Kam jis skubėjo pranešti šią žinią? „Pirmiausia jis susirado savo brolį Simoną ir jam pasakė: ‘Radome Mesiją!’“ Andriejus nusivedė Petrą pas Jėzų ir taip suteikė broliui galimybę tapti Jėzaus mokiniu (Jn 1:35-42).

Maždaug po šešerių metų Petras, apsistojęs Jopėje, buvo pakviestas keliauti šiaurėn į Cezarėją aplankyti kariuomenės šimtininko, vardu Kornelijus. Ką Petras jo namuose rado? „Kornelijus [Petro ir bendrakeleivių] laukė, susikvietęs savo giminaičius ir artimiausius draugus.“ Taigi progą išklausyti Petro ir apsispręsti, ką darys, turėjo ir šimtininko artimieji (Apd 10:22-33).

 Ko iš Andriejaus ir Kornelijaus pasimokome?

Jie, žinoma, nepaliko visko savieigai. Andriejus pats supažindino Petrą su Jėzumi; Kornelijus irgi sukvietė artimuosius pasiklausyti Petro. Bet nei vienas, nei kitas nedarė saviesiems spaudimo, nesistengė kaip nors gudrauti, įkalbinėti juos tapti Jėzaus sekėjais. Mums tai geras pavyzdys. Su artimaisiais galime pasidalyti kai kuriomis dvasinėmis mintimis, parodyti šį tą iš Biblijos, suvesti į pažintį su mūsų bendratikiais. Vis dėlto gerbiame jų teisę rinktis ir vengiame būti įkyrūs. Ką galima daryti, kad tiesa iš Dievo Žodžio paliestų artimųjų širdį, gerai pailiustruoja Jurgeno ir Petros, sutuoktinių iš Vokietijos, pavyzdys.

Petra ėmė studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais ir vėliau pasikrikštijo. Jos vyras Jurgenas buvo karininkas. Iš pradžių žmonos sprendimas jam visai nepatiko. Bet laikui bėgant Jurgenas suprato, kad liudytojai skelbia tikrą tiesą iš Biblijos. Galiausiai jis irgi pasiaukojo Jehovai ir šiandien tarnauja bendruomenės vyresniuoju. Ką jis pataria tiems, kas turi kitatikių artimųjų?

„Neturėtume persistengti ir apkrauti šeimynykščių žiniomis iš Biblijos. Tada jie tik dar labiau nenorės klausytis, — sako Jurgenas. — Kur kas geriau kartkartėmis taktiškai paminėti vieną ar kitą įdomų dalyką. Taip pat neprošal būtų supažindinti artimuosius su panašaus amžiaus ir panašių pomėgių mūsų bendratikiais. Šitaip nutiesime kelią į jų širdį.“

Ir Petras, ir Kornelijaus giminaičiai, išgirdę ypatingą žinią, kaipmat ėmėsi veikti. Bet kitiems pirmajame amžiuje, kad apsispręstų, reikėjo daugiau laiko.

Jėzui einant tarnystę, kai kurie jo giminaičiai juo patikėjo. Apaštalai Jokūbas ir Jonas, matyt, buvo Jėzaus pusbroliai, jų motina Salomė — jo teta. Ši tikriausiai buvo viena iš daugelio moterų, kurios „patarnavo [Jėzui ir apaštalams], remdamos savo turtu“ (Lk 8:1-3).

Kiti Jėzaus šeimos nariai įtikėjo ne tuoj pat. Kartą, praėjus daugiau nei metams po Jėzaus krikšto, minios žmonių susirinko vienuose namuose jo pasiklausyti. Bet jo „artimieji, apie tai išgirdę, išėjo pasiimti jo kalbėdami: ‘Jis neteko proto.’“ Kiek vėliau, kai broliai norėjo sužinoti, kur jis keliaus, Jėzus konkrečiai jiems neatsakė, „mat net ir jo broliai juo netikėjo“ (Mk 3:21; Jn 7:5).

Ko iš Jėzaus pasimokome? Jis nesupyko, kai artimieji ėmė tvirtinti, esą jis praradęs protą. Po prikėlimo jis pasirodė savo broliui Jokūbui, taip dar aiškiau įrodydamas šeimynykščiams, kad yra Mesijas. Atrodo, tuo patikėjo ne vien Jokūbas, bet ir kiti broliai. Logiška manyti, kad ir jie, kartu su apaštalais ir daugeliu kitų, buvo aukštutiniame kambaryje Jeruzalėje ir gavo šventąją dvasią. Ilgainiui Jokūbui ir  kitam Jėzaus broliui, Judui, krikščionių bendruomenėje buvo patikėtos atsakingos užduotys (Apd 1:12-14; 2:1-4; 1 Kor 15:7).

Kaip pirmajame amžiuje, taip ir šiandien kai kuriems reikia nemažai laiko, kad stotų į teisingą kelią. Štai Rosvita buvo uoli katalikė. 1978 metais jos vyras pasikrikštijo ir tapo Jehovos liudytoju. Nuoširdžiai tikėdama tuo, ko buvo išmokyta, Rosvita iš pradžių vyrui priešinosi. Bet metams bėgant nepakanta išgaravo ir ji suprato, kad Jehovos liudytojai moko tiesos. 2003-iaisiais Rosvita pasikrikštijo. Kas padėjo jai pasikeisti? Vyras nesupyko dėl neigiamos jos reakcijos ir visaip stengėsi pakeisti žmonos požiūrį. Rosvita iš savo patirties gali pasakyti: „Daug gera pasieksi, jei būsi kantrus, kantrus ir dar sykį kantrus.“

Monika pasikrikštijo 1974-aisiais. Maždaug po dešimties metų Jehovos liudytojais tapo ir du jos sūnūs. Nors jos vyras Hansas šeimos narių tikėjimui niekada nesipriešino, pats pasikrikštijo tik 2006-aisiais. Tiems, kas turi kitatikių artimųjų, šeima pataria: „Ištikimai laikykitės prie Jehovos, tikėjimo klausimais visada likite tvirti.“ Svarbu buvo ir tai, kad šeimos nariai nuolat patikindavo Hansą mylintys. Jie niekada nenustojo vilties, jog vieną dieną tėtis vis dėlto priims jų tikėjimą.

Jėzus tiesos žinią prilygino vandeniui, teikiančiam amžiną gyvenimą (Jn 4:13, 14). Be abejo, norime, kad ir mūsų giminaičiai pajustų, kokia atgaiva gerti tyrą tiesos vandenį. Tačiau jei versime žmogų tą vandenį gerti dideliais gurkšniais, be atokvėpio, jis, vaizdžiai tariant, gali užspringti. Taigi, ar žmogus jausis gaivinamas, ar sprangdinamas, dažnai priklausys nuo to, kaip savo įsitikinimus pateikiame. Biblijoje sakoma, kad „teisiojo širdis apsvarsto, kaip atsakyti“ ir kad „išmintingojo širdis moko jo burną ir prideda išmanymo jo lūpoms“ (Pat 15:28; 16:23, Brb). Kaip galime taikyti šį pamokymą?

Tarkim, žmona nori pakalbėti apie savo tikėjimą su vyru. Jeigu neskubės prabilti ir gerai pamąstys, ji parinks tinkamus žodžius. Taip pat vengs sudaryti įspūdį, kad yra geresnė ir teisesnė už savo sutuoktinį. Apgalvota jos kalba bus gaivinanti ir taikinga. Žmona pasvarstys: kada mano vyras būna gerai nusiteikęs ir linkęs išklausyti? Apie ką jis mielai šnekasi, ką mėgsta skaityti? Gal jį domina mokslas, politika, gal sportas? Kaip galėčiau sudominti vyrą Biblija ir sykiu parodyti, kad gerbiu jo jausmus ir nuomonę? Turėdama tokius klausimus omenyje, žmona gebės kalbėti ir elgtis supratingai.

Tačiau kad pasiektume artimųjų širdį, nepakanka tik po truputį pasakoti apie savo tikėjimą. Mūsų žodžius turi lydėti ir geras elgesys.

„Kasdien laikykis Biblijos principų. Tai labai geras būdas sužadinti šeimynykščio susidomėjimą, nors šis galbūt ir nepasakys, kad jam įdomu“, — pataria minėtas Jurgenas. Hansas, pasikrikštijęs trisdešimt suvirš metų vėliau nei žmona, pritaria: „Pavyzdingas krikščioniškas elgesys — labai svarbu. Tada giminaičiai mato, kaip teigiamai tiesa veikia tavo gyvenimą.“ Artimiesiems turi būti akivaizdu, kad nors dėl savo tikėjimo iš kitų išsiskiriame, tikrai nesame keistuoliai, priešingai — tampame geresniais žmonėmis.

Apaštalas Petras žmonoms, turinčioms kitatikius vyrus, davė vertingą patarimą: „Klausykite savo vyrų, kad jeigu kurie nepaklūsta žodžiui, būtų laimėti be žodžio, žmonų elgesiu, matydami, jog elgiatės tyrai ir su didžia pagarba. Ir tegul puošia jus ne išorė — supinti plaukai, aukso gražmenos ar drabužiai, — bet širdyje slypintis žmogus, apsivilkęs nesunešiojamu  apdaru tykios ir romios dvasios, kuri labai brangi Dievo akyse“ (1 Pt 3:1-4).

Petras rašė, kad vyrą prie tiesos gali patraukti pavyzdingas žmonos elgesys. Turėdama omenyje šį Biblijos principą, mūsų sesė Krista nuo pat savo krikšto 1972-aisiais geru elgesiu stengėsi paliesti vyro širdį. Jis vienu tarpu studijavo Bibliją, tačiau stoti Jehovos pusėn kol kas neapsisprendė. Jis neretai lankosi sueigose, puikiai sutaria su mūsų bendratikiais. Šie, aišku, gerbia jo teisę rinktis. O ką dėl vyro dabar daro Krista?

Ji sako: „Esu pasiryžusi laikytis Jehovos nurodyto kelio. Sykiu bandau laimėti savo vyrą „be žodžio“, tai yra geru elgesiu. Visada, jei tik Biblijos principai nėra pažeidžiami, stengiuosi jam nusileisti. Žinoma, gerbiu jo laisvą valią ir visa atiduodu į Jehovos rankas.“

Kristos pavyzdys rodo, kaip svarbu būti lankstiems. Ji ir toliau laikosi gerų teokratinės veiklos įpročių, taigi lanko visas sueigas, stropiai darbuojasi tarnyboje. Bet gerai žino turinti neapleisti ir žmonos pareigų — rodyti vyrui meilę, skirti jam dėmesio ir laiko. Kiekvienas su kitatikiais giminaičiais turime elgtis supratingai ir lanksčiai. Biblijoje sakoma: „Viskam yra metas“ (Mok 3:1). Vadinasi, laiko turime skirti ir šeimynykščiams, kurie nėra mūsų bendratikiai, ypač sutuoktiniui. Būdami drauge daugiau bendraujame. O kai atvirai kalbamės, sutuoktinis, tikėtina, nesijaus vienišas, pamirštas, jo negrauš pavydas.

„Svarbu, kad šeimos narys žinotų, jog jį mylime ir už jį meldžiamės,“ — primena mūsų brolis Holgeris. Jo tėvas pasikrikštijo dvidešimt metų vėliau nei kiti šeimynykščiai. Minėta sesė Krista sako: „Niekada neprarasiu vilties, kad mano vyras galiausiai stos Jehovos pusėn ir priims tiesą.“ Ir mes visada turėkime viltį, kad giminaičiai kada nors taps mūsų bendratikiais. Tai padės išlaikyti teigiamą požiūrį.

Su artimaisiais palaikykime gerus santykius, padėkime jiems suprasti, kur tiesa, stenkimės, kad Biblijos žinia pasiektų jų širdį. Tik darykime tai „romiai ir labai pagarbiai“ (1 Pt 3:15).