1. Kodėl Jehova ir jo Sūnus vis labiau mylėjo vienas kitą?

JEHOVOS Sūnus Jėzus Kristus sakė, kad myli savo Tėvą (Jn 14:31). O ir pats Tėvas, anot Jėzaus, jam „puoselėja šiltus jausmus“ (Jn 5:20). Toks artimas jųdviejų ryšys visiškai suprantamas. Juk prieš ateidamas į žemę Jėzus nesuskaičiuojamus amžius su Tėvu darbavosi, buvo jo talkininkas (Pat 8:30). Viengimis Sūnus puikiai pažino savo Tėvą ir, žinoma, labai jį mylėjo. Jų bendrystė darėsi vis glaudesnė ir tarpusavio meilė augo.

2. a) Kaip apibūdintum meilę? b) Kokius klausimus aptarsime?

² Meilė — tai stiprus prisirišimo ir atsidavimo jausmas. Psalmininkas Dovydas giedojo: „Myliu tave, Viešpatie, mano stiprybe!“ (Ps 18:2 [18:1, Brb]) Tokia meilė turi degti ir mūsų širdyje. Dievas pažada, kad jeigu jam paklusime, jis irgi mus mylės. (Perskaityk Pakartoto Įstatymo 7:12, 13.) Tačiau ar tikrai galime mylėti Dievą, jeigu jo nematome? Ką reiškia mylėti Jehovą? Kodėl turėtume jį mylėti? Ir iš ko bus matyti, kad Jehovą mylime?

3, 4. Kodėl žmogui įmanoma mylėti Dievą?

³ „Dievas yra dvasia“, todėl jo nematome (Jn 4:24). Tačiau jį mylėti vis tiek galime. Šventajame Rašte netgi prisakyta  Dievą mylėti. Prisiminkime Mozės žodžius izraelitams: „Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6:5).

⁴ Kodėl galime puoselėti meilę Dievui? Kadangi jis mus sukūrė su dvasiniais poreikiais, be to, įdiegė gebėjimą išreikšti šiltus jausmus. Kai Jehovą vis geriau pažįstame, kitaip sakant, patenkiname savo dvasinius poreikius, mūsų meilė jam stiprėja ir jaučiame laimę. Jėzus mokė: „Laimingi, kurie suvokia turį dvasinių poreikių, — jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5:3). Apie įgimtą žmogaus troškimą ką nors garbinti vienoje knygoje buvo pasakyta: „Suvokdami žmogaus ieškojimų ir tikėjimo aukščiausiąja būtybe visuotinumą, turėtume žiūrėti į tai pagarbiai ir su didžiule nuostaba“ (Man Does Not Stand Alone. Abraham C. Morrison).

5. Iš kur žinome, kad Dievą tikrai galima atrasti?

⁵ Bet ar ieškoti Dievo tikrai verta? Taip. Jis pats nori, kad jį atrastume ir su juo suartėtume. Kadaise apie tai kalbėjo apaštalas Paulius. Atėnų Areopage, netoli nuo miesto globėjos deivės Atėnės šventyklos, jo pasiklausyti susirinko minia žmonių. Paulius sakė: „Dievas, kuris padarė pasaulį ir visa, kas jame, [...] negyvena rankų darbo šventyklose.“ Apaštalas dar pridūrė: „Iš vieno žmogaus jis iškildino visas žmonių tautas, kad jos gyventų visoje žemėje, nustatė apibrėžtus laikus ir žmonių gyvenamąsias ribas, idant jie ieškotų Dievo, — galgi užčiuops jį ir suras; nors, tiesą sakant, jis yra netoli nuo kiekvieno iš mūsų“ (Apd 17:24-27). Pauliaus mintis aiški — žmogus gali rasti Dievą. Šiandieną žemėje yra daugiau nei septyni su puse milijono Jehovos liudytojų, kurie džiaugiasi jį suradę ir pamilę.

6. Koks, pasak Jėzaus, yra „didžiausias ir pirmasis įsakymas“?

⁶ Meilė Jehovai kyla iš pačių širdies gelmių. Štai sykį vienas fariziejus Jėzų paklausė: „Mokytojau, kuris įsakymas Įstatyme didžiausias?“ Jėzus jam atsakė: „‘Mylėk Jehovą, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu.’ Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas“ (Mt 22:34-38).

7. Ką reiškia mylėti Dievą (a) visa širdimi, (b) visa siela ir (c) visu protu?

⁷ Ką Jėzus turėjo omenyje sakydamas, kad Dievą mylėti reikia visa širdimi, visa siela ir visu protu? Širdis čia reiškia mūsų giliausius jausmus ir troškimus. Siela — tai mūsų gyvastis, tai, kokie esame ir kam skiriame savo gyvenimą. O protas — tai gebėjimas mąstyti, visa, apie ką galvojame. Taigi Jėzus norėjo pasakyti, kad Jehovą turime mylėti visa savo esybe, nieko jam negailėti.

8. Ką daryti mus skatins meilė Dievui?

⁸ Jei mylime Dievą visa širdimi, siela ir protu, nuodugniai tyrinėsime jo Žodį, su atsidavimu vykdysime jo įsakus ir uoliai skelbsime gerąją naujieną apie Karalystę (Mt 24:14; Rom 12:1, 2). Mūsų ryšys su Jehova tada bus dar glaudesnis (Jok 4:8). Dabar pakalbėkime, kodėl turėtume Dievą mylėti. Visų priežasčių, savaime suprantama, čia nesuminėsime. Bet aptarkime bent keletą.

9. Dėl ko visų pirma mylime Jehovą?

⁹ Jehova yra mūsų Kūrėjas ir Rūpintojas. „Mes jame gyvename, judame  ir esame“, — sakė apaštalas Paulius (Apd 17:28). Jehova dovanojo mums nuostabius namus — Žemės planetą (Ps 115:16). Taip pat jis duoda mums maisto ir kitų dalykų, būtinų gyvybei palaikyti. Todėl Paulius stabus garbinantiems Listros gyventojams sakė: „[Dievas] nepaliko savęs nepaliudyto darydamas gera: duodamas jums lietaus iš dangaus ir vaisingų metų laikų, apsčiai teikdamas jums maisto ir džiaugsmo“ (Apd 14:15-17). Didysis Kūrėjas iš meilės mus viskuo aprūpina. Argi ir mes neturėtume jo mylėti? (Mok 12:1)

10. Ką jauti, mąstydamas apie Jehovos parūpintą išpirką?

¹⁰ Dievas pasirūpino, kad iš Adomo paveldėta nuodėmė ir mirtis būtų pašalinta (Rom 5:12). Biblijoje sakoma: „Dievas kviečia mus į savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus tada, kai dar buvome nusidėjėliai“ (Rom 5:8). Jei nuoširdžiai gailimės dėl savo klaidų ir tikime, kad Jėzaus išperkamoji auka gali mus apvalyti, Jehova mums dovanos. Kokie esame dėkingi Dievui, kad meilės skatinamas atidavė už mus savo viengimį Sūnų! (Jn 3:16)

11, 12. Kokią viltį Jehova suteikia?

¹¹ Dievas suteikia amžino gyvenimo viltį, kuri pripildo mus džiaugsmo ir ramybės (Rom 15:13). Jehovos duota viltis padeda mums pakelti tikėjimo išbandymus. Pateptieji krikščionys viliasi, kad jei liks ištikimi iki galo, bus apdovanoti gyvenimu danguje (Apr 2:10). O kiti Dievo tarnai puoselėja viltį amžinai gyventi žemėje, kur klestės rojus (Lk 23:43). Kai mąstome, ką nuostabaus Jehova yra mums numatęs, širdį užlieja džiaugsmas, ramybė. Tada „kiekvieno gero davinio ir kiekvienos tobulos dovanos“ Davėją mylime dar labiau (Jok 1:17).

¹² Mus guodžia viltis, kad mirusieji bus prikelti (Apd 24:15). Kai miršta mylimas žmogus, mums, aišku, labai skaudu. Bet tikėdami būsiant prikėlimą nesielvartaujame kaip kiti, kurie tokios vilties neturi (1 Tes 4:13). Jehova trokšte trokšta prikelti milijonus, o ypač savo ištikimus tarnus, tokius kaip Jobas (Job 14:15). Tik įsivaizduok, kiek bus džiaugsmo, kai sutiksime prikeltus artimuosius ir draugus! Išties, Jehova, davęs tokią nuostabią viltį, vertas didžiausios mūsų meilės.

13. Kas liudija, jog Dievas mumis rūpinasi?

¹³ Jehova mumis rūpinasi. (Perskaityk Psalmyno 34:7, 19, 20 [34:6, 18, 19, Brb]; 1 Petro 5:6, 7.) Jaučiamės saugūs tarsi avys ganytojo globoje, nes žinome, jog mūsų mylintis Tėvas visada pasiruošęs ištiesti pagalbos ranką tiems, kas jam ištikimi (Ps 79:13). O kiek gera mums Dievas padarys tada, kai žemėje bus jo Karalystė! Paskirtasis Karalius Jėzus Kristus pašalins smurtą, priespaudą ir kitokį blogį, kad Dievui klusnūs žmonės džiaugtųsi amžina taika ir gerove (Ps 72:7, 12-14, 16). Žinodami tokius pažadus, Jehovą, savo rūpestingąjį Dievą, mylime visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu (Lk 10:27).

14. Kokią neprilygstamą garbę Jehova mums suteikė?

¹⁴ Jehova suteikė mums neprilygstamą garbę būti jo liudytojais (Iz 43:10-12). Mylime Dievą už tai, kad davė mums galimybę remti jo valdžią ir dalytis tikra viltimi su žmonėmis, kenčiančiais vargus. Gerąją naujieną, be to, skelbiame su tvirtu įsitikinimu, nes ji yra iš Biblijos, Dievo Žodžio. O  Jehovos pažadai išsipildo visi iki vieno. (Perskaityk Jozuės 21:45; 23:14.) Sunku būtų išvardyti visas Jehovos geradarystes ir visas priežastis, dėl ko jį mylime. O kaip savo meilę galime parodyti?

15. Ką gera duoda Dievo Žodžio studijavimas?

¹⁵ Kruopščiai studijuokime Dievo Žodį ir juo vadovaukimės. Taip parodysime, jog mylime Jehovą ir norime, kad jo Žodis būtų šviesa mūsų takui (Ps 119:105). Biblija gali būti ir paguodos šaltinis prispaudus bėdoms. Mus ramina, pavyzdžiui, tokios mintys: „tu, Dieve, nepaniekinsi širdies, susigraudinusios ir atgailaujančios“; „tavo gerumas, Viešpatie, mane stiprina. Kai būnu neramus ir susirūpinęs, tu paguodi mane ir pralinksmini“ (Ps 51:19 [51:17, Brb]; 94:18, 19). Jehova labai gaili vargstančiųjų, juos užjaučia ir Jėzus (Iz 49:13; Mt 15:32). Gilindamiesi į Bibliją vis aiškiau matome, koks Jehova geras, ir dar labiau jį pamilstame.

16. Kodėl nuolat melsdamiesi Jehovai dar labiau jį pamilstame?

¹⁶ Nuolat melskimės Jehovai. Kai Dievui meldžiamės ir patiriame, kaip į maldas jis atsako, ryšys su juo tampa glaudesnis ir meilė jam stiprėja (Ps 65:3 [65:2, Brb]). Tikriausiai esame pajutę, kad Jehova neleidžia mūsų gundyti virš jėgų (1 Kor 10:13). Kai būname prislėgti ir maldaujame jį pagalbos, mus užlieja visa pranokstanti „Dievo ramybė“ (Fil 4:6, 7). Kartais, kaip kadaise Nehemijas, mintyse pasakome jam vos keletą žodžių ir mūsų prašymas būna išklausytas (Neh 2:1-6). Jei nepaliausime melstis, matysime, kad mūsų maldas Jehova tikrai girdi. Tada jį dar labiau mylėsime, neabejosime, kad padės atlaikyti tikėjimo išmėginimus (Rom 12:12).

17. Koks turėtų būti mūsų požiūris į krikščioniškus sambūrius?

¹⁷ Stenkimės būti visose mūsų sueigose, suvažiavimuose ir kongresuose  (Hbr 10:24, 25). Senovėje izraelitai irgi būdavo kviečiami draugėn mokytis apie Dievą, kad didžiai jį gerbtų ir laikytųsi jo Įstatymo (Įst 31:12). Jeigu Jehovą iš tiesų mylime, jo priesakas dalyvauti krikščioniškuose sambūriuose mums nebus našta. (Perskaityk 1 Jono 5:3.) Branginkime kiekvieną sueigą ir be rimtos priežasties jų nepraleidinėkime. Nieku gyvu nenorime, kad mūsų pirmoji meilė Jehovai atšaltų (Apr 2:4).

18. Apie ką pasakoti mus įkvepia meilė Dievui?

¹⁸ Uoliai dalykimės „gerosios naujienos tiesa“ su kitais (Gal 2:5). Meilė Dievui skatina mus kalbėti kitiems apie jo Karalystę, pranešti, kad jo paskirtas Karalius Jėzus greitai išžygiuos į Armagedono mūšį „pergalingai ginti tiesos“ (Ps 45:5 [45:4, Brb]; Apr 16:14, 16). Koks džiaugsmas pasakoti žmonėms apie Dievo meilę, jo pažadėtą naująjį pasaulį ir padėti jiems tapti Kristaus mokiniais! (Mt 28:19, 20)

19. Kodėl turime branginti bendruomenės vyresniuosius?

¹⁹ Branginkime Dievo paskirtus kaimenės ganytojus (Apd 20:28). Jehova nori mums paties geriausio, todėl pasirūpino, kad jo tarnų bendruomenę prižiūrėtų vyresnieji. Jie yra tarsi „pastogė nuo vėjo, prieglobstis nuo audros“, „lyg vandens srovės dykumoje, lyg milžinės uolos šešėlis saulės tviskinamoje šalyje“ (Iz 32:1, 2). Kokie saugūs jaučiamės radę pastogę nuo įsisiautėjusio vėjo ar pliaupiančio lietaus! O kai užkepina saulė, kaip gera pasislėpti šešėlyje! Panašiai pagelbėja ir vyresnieji: kai mus prislegia sunkumai, jie padrąsina ir sustiprina, kad nepaliautume tarnavę Jehovai. Jeigu jų klausome, parodome, kad šiuos žmones, duotus mums dovanų, tikrai branginame, taip pat kad mylime Jehovą ir Kristų, bendruomenės galvą (Ef 4:8; 5:23; Hbr 13:17).

20. Kas, pasak Jokūbo 1:22-25, yra privalu, jei iš tiesų mylime Dievą?

²⁰ Jei iš tiesų mylime Jehovą, būsime „žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai“. (Perskaityk Jokūbo 1:22-25.) Žodžio vykdytojas, tikėjimo skatinamas, uoliai skelbia gerąją naujieną, aktyviai dalyvauja bendruomenės sueigose. Be to, laikosi visų kitų Dievo reikalavimų, įeinančių į „tobuląjį laisvės įstatymą“ (Ps 19:8-12 [19:7-11, Brb]).

21. Su kuo galima palyginti nuoširdžias maldas?

²¹ Meilė Jehovai žadins norą kuo dažniau išlieti jam širdį maldoje. Karalius Dovydas savo maldas prilygino kvapiems smilkalams, kurie pagal Mozės įstatymą buvo atnašaujami kasdien. Jehovai jis giedojo: „Priimk mano maldą kaip smilkalus, o mano iškeltas rankas kaip vakarinę auką“ (Ps 141:2; Iš 30:7, 8). Jeigu į Dievą kreipsimės gyriaus ir padėkos žodžiais, jei mūsų prašymai bus nuolankūs, o maldavimai karšti, Jehovai mūsų maldos irgi bus tarsi malonus smilkalų aromatas (Apr 5:8).

22. Apie ką pakalbėsime kitame straipsnyje?

²² Pasakęs, kad turime mylėti Dievą, Jėzus priminė, jog būtina mylėti ir savo artimą (Mt 22:37-39). Jei iš tikrųjų mylime Jehovą ir laikomės jo nustatytų principų, bus nesunku parodyti meilę ir žmonėms. Plačiau apie tai pakalbėsime kitame straipsnyje.