Ar stichinės nelaimės — Dievo bausmė?
Skaitytojai klausia
Ar stichinės nelaimės — Dievo bausmė?
Dievas nebaudžia žmonių stichinėmis nelaimėmis. To nedarė anksčiau, nedarys ir ateity. Kodėl? Todėl, kad „Dievas yra meilė“, — sakoma Biblijoje, 1 Jono 4:8.
Dievas viską daro iš meilės. Taigi jis neužtraukia kančių, nes „meilė nedaro nieko pikta artimui“ (Romiečiams 13:10). Biblijoje, Jobo 34:12, teigiama: „Juk Dievas iš tikrųjų nedaro, kas nedora.“
Tiesa, Biblijoje pranašaujama, kad mūsų laikais bus nelaimių, pavyzdžiui, „didelių žemės drebėjimų“ (Luko 21:11). Tačiau kaip sinoptikas, prognozuojantis apie taifūną, neatsako už jo padarinius, taip ir Jehova nėra atsakingas už pragaištį nešančias nelaimes, kurias išpranašauja. Bet jei žmonių kančios dėl stichinių nelaimių ne Dievo kaltė, tada kieno?
Biblija atskleidžia, kad ‘visas pasaulis yra pavergtas piktojo’, Šėtono Velnio (1 Jono 5:19). Jis nuo pat savo maišto žmonijos istorijos pradžioje iki šiol žudo žmones (Jono 8:44). Žmogaus gyvybę jis laiko neturinčia jokios vertės. Šėtonas viską daro iš egoistinių paskatų, taigi nenuostabu, kad dėl jo įtakos susidarė tokia sistema, kurioje keroja savanaudiškumas. Dabartiniame pasaulyje toleruojamas žmonių išnaudojimas, todėl tie, kurių teisių niekas negina, priversti gyventi itin pavojingose vietose, kur bet kurią dieną gali ištikti katastrofa — stichinė ar dėl žmogaus veiklos (Efeziečiams 2:2; 1 Jono 2:16). Tad už kai kuriuos nelaimių atneštus vargus kaltę turėtų prisiimti godūs žmonės (Mokytojo 8:9). Kaip tai?
Nepaprastai daug tokių nelaimių bent iš dalies atsitinka dėl žmonių elgesio. Pagalvokime, kokia neganda užgriuvo Niu Orleano (JAV) gyventojus, kai dėl uragano kilęs potvynis užliejo miestą. Arba Venesuelą, kada purvo nuošliaužos nuo pakrantės kalnų šlavė viską savo kelyje. Šiais ir panašiais atvejais gamtos reiškiniai, tokie kaip vėjas ir lietus, sukėlė katastrofą daugiausia dėl žmonių kaltės: neturėta pakankamai žinių apie aplinką, prastai konstruota, netinkamai planuota, neklausyta perspėjimų, o kur dar biurokratinė painiava.
Prisiminkime vieną nelaimę, įvykusią bibliniais laikais. Jėzaus dienomis netikėta bokšto griūtis nusinešė 18 gyvybių (Luko 13:4). Taip galėjo atsitikti dėl žmogaus klaidos arba „laiko ir atsitiktinumo“, o gal dėl abiejų dalykų — tiktai ne todėl, kad baudė Dievas (Mokytojo 9:11, Brb).
Bet nejaugi niekada nebuvo nelaimės, kurią siuntė Dievas? Buvo, tačiau kitaip nei stichinės ar žmonių sukeltos katastrofos Dievo bausmės visada būdavo atrankinės, su tikslu ir ištikdavo nepaprastai retai. Pasaulinis tvanas patriarcho Nojaus laikais bei Sodomos ir Gomoros sunaikinimas Loto dienomis — du tokie pavyzdžiai (Pradžios 6:7-9, 13; 18:20-32; 19:24). Taip Dievas nuo žemės paviršiaus nušlavė nepataisomai blogus žmones, bet išsaugojo tuos, kurie turėjo gerą reputaciją jo akyse.
Iš tiesų Jehova Dievas nori, gali ir žino, kaip visam laikui išlaisvinti žmones nuo visokių kentėjimų bei stichinių nelaimių padarinių. Todėl Psalmyno 72:12 (Brb) pranašaujama, kad Dievo paskirtas Karalius Jėzus Kristus „išvaduos pagalbos maldaujantį beturtį ir vargšą, kuriam nepadeda niekas“.