Vanduo, teikiantis amžinąjį gyvenimą

„Kas gers to vandens, kurį Aš jam duosiu, tas amžinai netrokš ir tas vanduo pavirs jame amžinąjį gyvenimą teikiančia versme“ (JONO 4:14, Vl).

 „STAIGA pro mėnulio kraštą [...] išnyra lengvas, dailus dangaus mėlynumo skritulys, apdangstytas baltais išsidraikiusiais nėriniais, žėrintis lyg brangakmenis balta ir žydra spalva, tarsi mažytis perlas palengva kylantis iš tirštos tamsos gelmių.“ Taip astronautas Edgaras Mičelis apibūdino žemę, stebėdamas ją iš kosmoso.

Kas suteikia mūsų planetai tokį žėrėjimą, taip poetiškai nusakytą astronauto? Tai vandenys, dengiantys beveik tris ketvirtadalius žemės paviršiaus. Vanduo ne tik daro mūsų planetą žavią; jis palaiko gyvybę. Apie 65 procentus žmogaus kūno sudaro vanduo. Leidinyje Encyclopædia Britannica apie vandenį sakoma: „Jis būtinas gyvybei, nes yra visų procesų, vykstančių augaluose ir gyvūnuose, pagrindinis elementas.“

Dėl nuostabios apytakos vandens išteklių žemėje niekada nereikia papildyti. „Beveik kiekvienas mūsų sunaudoto vandens lašelis atsiduria vandenyne, — aiškinama The World Book Encyclopedia. — Čia saulė jį išgarina. Paskui lietaus pavidalu jis vėl grįžta į žemę. Vanduo naudojamas be perstojo. Ir niekada neišsenka.“ Maždaug prieš 3000 metų šis nepaprastas procesas buvo aprašytas Biblijoje: „Visos upės nuolat teka į jūrą, tačiau jūra niekada nebūna pilna. Į vietą, iš kurios išteka, upės vėl suteka.“ Iš tiesų vandens apytakos ciklas — vienas kūrimo stebuklų! (Mokytojo 1:7)

Turint omenyje vandens svarbą gyvybei bei įspūdingą jo cirkuliaciją, nieko keista, kad vanduo Biblijoje minimas daugiau kaip 700 kartų. Dėl savo unikalių savybių — gebėjimo apvalyti ir palaikyti gyvybę — Biblijoje vanduo dažnai simbolizuoja dvasines vertybes (Izaijo 58:11; Jono 4:14, Vl).

Apvalomoji Biblijos galia

Kadangi izraelitai nuolat prausdavosi ir maudydavosi, jie išsiskyrė savo fizine švara. Tais laikais atėjus į namus valgyti buvo įprasta nusiplauti kojas (Luko 7:44). Izraelitai vandenį naudodavo ne tik kūno ir daiktų švarai palaikyti, bet ir švarinimosi ceremonijoms. Kunigai, tarnaujantys prie padangtės, turėdavo dažnai praustis ir išsiplauti drabužius (Išėjimo 30:18-21). Vėliau prie Jeruzalės šventyklos Saliamonas pastatė iš vario ‘nuliedintą jūrą’, į kurią paprastai pripildavo maždaug 44000 litrų vandens — tiek, kiek reikėdavo viskam apvalyti pagal Mozės įstatymą (2 Metraščių 4:2, 6). Kokią reikšmę toks apvalymas turi krikščionims šiandien?

Pasak apaštalo Pauliaus, Jėzus nuplovė krikščionių bendruomenę „valančiu vandeniu per žodį“. Kaip vanduo apvalo fiziškai, taip Dievo Žodžio tiesa turi galią apvalyti moraliai ir dvasiškai. Dėl tokio apvalymo Kristaus sekėjų bendruomenė yra „šventa ir nesutepta“ (Efeziečiams 5:25-27). Vadinasi, visi, trokštantys Dievo palankumo, turi stengtis būti „nesutepti, nepeiktini“ tiek moraliai, tiek dvasiškai (2 Petro 3:11, 14). Kaip čia jiems padeda Dievo Žodis?

Tie, kam svarbu džiuginti Jehovą Dievą, semiasi dvasinio vandens per reguliarias Biblijos studijas. Kai įgytos žinios paliečia jų protą ir širdį, jos duoda stiprų postūmį daryti tai, ką liepia Biblija. O ji sako: „Pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią — kas gera, tinkama ir tobula“ (Romiečiams 12:2).

Aiškus Dievo valios pažinimas tokiems žmonėms padeda suvokti visas savo elgesio bei mąstysenos dėmes ir trūkumus. Kai jie ima pamažu taikyti Biblijos principus savo gyvenime, Dievo Žodis tarsi vanduo  padeda jiems ‘nusiplauti’ netgi sunkias nuodėmes (1 Korintiečiams 6:9-11).

Štai ką apie savo pasikeitimą pasakoja vienas jaunas vyras iš Ispanijos, vardu Alfonsas: „Sulaukęs aštuoniolikos gyvenimu nesidžiaugiau.“ Tada jis buvo narkomanas ir užkietėjęs nusikaltėlis. „Jaučiausi nešvarus, nes žalojau savo kūną ir baisiai elgiausi su kitais.

Mokykloje pastebėjau vieną jaunuolę mano amžiaus, kuri tvarkingai rengėsi ir iš kitų mokinių išsiskyrė tyrumu. Paskatintas jos pavyzdžio aš irgi panorau gyventi tyrai. Ji pakvietė mane į Jehovos liudytojų sueigą ir aš nuėjau. Netrukus pradėjau studijuoti Bibliją ir mano ryšys su Dievu tvirtėjo. Per vienus metus atsisakiau netinkamos gyvensenos ir pasikrikštijau. Matydami tokius akivaizdžius pokyčius, daugelis kaimynų prašė manęs padėti jų paaugliams vaikams atsikratyti narkotikų.“

Vanduo, teikiantis amžinąjį gyvenimą

Kartą Jėzus vienai samarietei, atėjusiai semtis vandens iš Jokūbo šulinio, prakalbo apie „gyvąjį vandenį“. Jis pasakė: „Kas gers to vandens, kurį Aš jam duosiu, tas amžinai netrokš ir tas vanduo pavirs jame amžinąjį gyvenimą teikiančia versme“ (Jono 4:10; 4:14, Vl). Jėzaus žodžiai rodo, jog „gyvasis vanduo“ simbolizuoja gyvybę teikiančias dvasines priemones, apie kurias kalbama jo Žodyje, Biblijoje. Šios priemonės leidžia žmonėms įgyti amžinąjį gyvenimą. Vienas svarbių šio simbolinio vandens komponentų — Kristaus Jėzaus išperkamoji auka. „Dievas taip pamilo pasaulį, — pasakė Jėzus, — jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3:16).

Jau minėtas Alfonsas labai vertina Dievo duodamą „gyvybės vandenį“. Prisimindamas tuos, kurie neatsisakė savo nusikalstamos gyvensenos ir kvaišalų, jis sako: „Mano vyresnysis brolis mirė, nebėra ir buvusių kompanionų. Mane apsaugojo Dievo Žodžio žinios. Jehovos dvasinės priemonės padėjo likti gyvam.“ Be to, Dievo Žodžio pažinimas suteikė Alfonsui viltį džiaugtis gyvenimu be pabaigos Dievo pažadėtame naujajame pasaulyje (2 Petro 3:13).

Kviečiami visi

Paskutinėje Biblijos knygoje aprašyta „gyvybės vandens upė, tvaskanti tarsi krištolas, ištekanti nuo Dievo ir Avinėlio sosto“ (Apreiškimo 22:1). Ta upė — tai visos Dievo dvasinės dovanos, leisiančios žmonijai atgauti tobulumą, kuriuo pačioje pradžioje džiaugėsi Adomas ir Ieva.

Po upės aprašymo kiek toliau Biblijoje sakoma: „Kas trokšta, teateina, ir kas nori,  tesisemia dovanai gyvybės vandens“ (Apreiškimo 22:17). Šiandien šis kvietimas skamba visoje žemėje. Kasmet Jehovos liudytojai, veikiantys daugiau kaip 235 šalyse, praleidžia per milijardą valandų padėdami žmonėms įgyti gyvybę gelbstintį Biblijos pažinimą.

Ar trokšti gyvybės vandens? Gerdamas šį krištolo tyrumo vandenį — stengdamasis sužinoti apie Kūrėjo dvasines priemones ir jas priimdamas, tu irgi galėsi būti tarp tų, kurie „susikraus lobį — gerus pamatus ateičiai, kad pasiektų tikrąjį gyvenimą“ (1 Timotiejui 6:19).

[Anotacija 14 puslapyje]

Vanduo švarina fiziškai, o Biblijos tiesa turi galią apvalyti moraliai ir dvasiškai

[Rėmelis/iliustracijos 15 puslapyje]

KAIP BUVO APSIRŪPINAMA VANDENIU BIBLINIAIS LAIKAIS

Bibliniais laikais reikėjo ypatingų pastangų rasti tinkamų vandens šaltinių. Kad turėtų pakankamai vandens savo šeimynoms ir galvijams, Abraomas ir Izaokas kasė šulinius netoli Beer Šebos (Pradžios 21:30, 31; 26:18).

Negilūs šuliniai ilgomis karštomis vasaromis paprastai išdžiūdavo. Kad vandens atsargos neišsektų, šulinys turėdavo būti gilus (Patarlių 20:5). Vienas toks šulinys Lachiše yra 44 metrų gylio. Kitas, esantis Gibeone, daugiau kaip 25 metrų gylio ir 11 metrų pločio. Kasant jį reikėjo pašalinti apie 3000 tonų uolienos. Samarietė, atėjusi pasisemti vandens iš Jokūbo šulinio, Jėzui pasakė, jog tas „šulinys gilus“. Vanduo ten laikėsi kokių 23 metrų gylyje (Jono 4:11).

Senovėje Vidurio Rytuose vandenį dar laikydavo didelėse cisternose. Tai buvo požeminiai rezervuarai, kuriuose susikaupdavo lietaus vanduo, iškrintantis spalio—balandžio mėnesiais. Į cisternas tas vanduo sutekėdavo kalnų šlaituose iškastais kanalais. Izraelitai vandens saugojimui buvo išsikirtę ne vieną tokią talpyklą (2 Metraščių 26:10).

Pasemti vandenį iš šulinių ir cisternų būdavo, ir tebėra, gana sunku. Pavyzdžiui, tokios moterys kaip Rebeka ir Jetro dukterys, kasdien semdamos vandenį savo namų reikmėms ir galvijams, atliko labai svarbią tarnystę (Pradžios 24:15-20; Išėjimo 2:16).

[Iliustracija 15 puslapyje]

Alfonsas šiandien skelbia Dievo Žodį