Skaitytojai klausia

Kodėl reikia vartoti Dievo vardą, nors jo tarimas nežinomas?

Kaip buvo tariamas Dievo vardas senovės hebrajų kalba, šiandien niekas tiksliai nežino. Tačiau verta atkreipti dėmesį, kad Dievo asmeninis vardas Biblijoje pavartotas per 7000 kartų. Gyvendamas žemėje Jėzus garsino šį vardą ir mokė savo sekėjus melstis, kad jis būtų laikomas šventu (Mato 6:9, Jr; Jono 17:6). Taigi aišku: krikščionys privalo vadinti Dievą vardu. Tad kodėl dabar nėra žinomas tikslus šio vardo tarimas? Yra dvi pagrindinės priežastys.

Viena jų — prietaringumas. Maždaug prieš du tūkstančius metų tarp žydų paplito nuomonė, kad tarti Dievo vardo nedera. Skaitantieji šventuosius raštus šį vardą tiesiog pakeisdavo žodžiu „Viešpats“. Taip per daugelį amžių Dievo vardo tarimas buvo pamirštas.

Antra priežastis ta, kad senovine hebrajų kalba buvo rašoma be balsių, panašiai kaip dabar sutrumpinimai. Praleistus balsius skaitytojas į tekstą įterpdavo iš atminties. Vėliau buvo sukurta sistema, kuri padėjo nepamiršti hebrajiškų žodžių tarties visam laikui. Biblijos hebrajiškuose raštuose į kiekvieną žodį buvo įdėti balsius žymintys ženklai. Tačiau į Dievo vardą įrašydavo hebrajiško žodžio, verčiamo „Viešpats“, balses (kad skaitytojas prisimintų, jog turi tarti vardo pakaitą), arba neįrašydavo nieko.

Taip tekste išliko keturios priebalsės, vadinamos tetragrama. Ji viename žodyne apibrėžiama kaip „keturios hebrajų abėcėlės raidės, paprastai transliteruojamos JHVH, kurios reiškia Biblijoje minimą tikrinį Dievo vardą“. Taigi nesunku suprasti, kaip JHVH, pridėjus balsius žyminčius ženklus, tapo žodžiu „Jehova“. Lietuvių kalboje ši vardo forma yra gerai žinoma.

Vis dėlto kai kurie biblistai siūlo tarti „Jahvė“. Ar šis tarimo variantas artimesnis tikrajam? Niekas gerai nežino. Tačiau kiti tyrinėtojai pamini ne vieną priežastį, kodėl pastarasis tarimas neteiktinas. Be abejo, bibliniai vardai šiuolaikinėmis kalbomis vargu ar skamba panašiai kaip kadaise hebrajiškai, tačiau niekam tai nekliūva. Taip yra todėl, kad esame įpratę prie tokio tų vardų tarimo. Tą patį galime pasakyti ir apie vardą Jehova.

Pirmojo amžiaus krikščionys buvo vadinami tauta Dievo vardui. Jie garsino šį vardą kitiems ir skatino jo šauktis (Apaštalų darbų 2:21; 15:14; Romiečiams 10:13-15). Taigi aišku, Dievui rūpi, ar vartojame jo vardą, kad ir kokia kalba kalbėtume, ar suvokiame jo svarbą, ar gyvename pagal jo reikšmę.

[Anotacija 31 puslapyje]

Verta atkreipti dėmesį, kad Dievo asmeninis vardas Biblijoje pavartotas per 7000 kartų