Ar žinojote?
Ar žinojote?
Kodėl žydams šabas prasidėdavo vakare?
Jehova, duodamas savo tautai nurodymus dėl Permaldavimo dienos, pasakė: „Tą dieną nedirbsite jokio darbo [...]. Ji bus jums visiško poilsio šabas, [...] nuo vakaro ligi vakaro, švęsite šį jūsų šabą“ (Kunigų 23:28, 32). Šitas paliepimas leido manyti, kad kiekviena diena prasideda vakare, po saulės laidos, ir tęsiasi iki kito saulėlydžio. Taigi žydams diena trukdavo nuo vakaro iki vakaro.
Toks dienos pradžios nustatymas rėmėsi pavyzdžiu, duotu paties Dievo. Biblijoje apie pirmąją kūrimo dieną pasakyta: „Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena.“ Kitos kūrimo „dienos“ irgi prasidėjo nuo „vakaro“ (Pradžios 1:5, 8, 13, 19, 23, 31).
Tokio dienų skaičiavimo laikėsi ne tik žydai, bet ir atėniečiai, numidai, finikiečiai. Kitos tautos, pavyzdžiui, babiloniečiai, naujos dienos pradžia laikė saulėtekį, o egiptiečiams ir romėnams diena tęsdavosi nuo vidurnakčio iki vidurnakčio, kaip įprasta skaičiuoti dabar. Tačiau žydai ir šiandien švęsti šabą pradeda po saulėlydžio ir baigia kitą dieną saulei nusileidus.
Kas buvo ‘šabo kelias’?
Jėzaus mokiniai, buvę su juo ant Alyvų kalno ir matę jį žengiant į dangų, paskui sugrįžo į Jeruzalę, kuri buvo „šabatos [šabo] kelio atstumu“ (Apaštalų darbų 1:12, Jr). Keliauninkas paprastai nueidavo per dieną 30 ar daugiau kilometrų. Tačiau Alyvų kalnas yra arti Jeruzalės. Kas tad buvo tas ‘šabo kelias’?
Per šabą izraelitai turėjo ilsėtis nuo visų savo darbų, namuose netgi negalėjo kurti ugnies (Išėjimo 20:10; 35:2, 3). Jehova buvo nurodęs: „Kiekvienas pasilikite savo vietoje. Nė vienas neišeikite iš savo namų septintąją dieną“ (Išėjimo 16:29, Brb). Šis įstatymas leido izraelitams pailsėti nuo kasdienės veiklos ir daugiau atsidėti dvasiniams dalykams.
Jehovos Įstatymo raidės, o ne principų, paisantys rabinai įvedė konkrečią, netgi kategorišką taisyklę, kokį nuotolį šabo dieną leidžiama nueiti, pavyzdžiui, norint dalyvauti garbinimo apeigose. Apie tai vienoje enciklopedijoje teigiama: „Dėl griežtų nurodymų laikytis šabo [...] buvo nutarta, kad izraelitui per šabą nevalia nueiti ilgesnį, nei nustatyta, atstumą, vadinamą šabo keliu“ (Cyclopedia of Biblical, Theological, and Ecclesiastical Literature). Tas atstumas buvo 2000 uolekčių, tai yra maždaug 900—1000 metrų.
[Iliustracija 11 puslapyje]
Jeruzalės vaizdas nuo Alyvų kalno