Biblija keičia žmonių gyvenimą

Kaip moteris, kuri kontrabanda gabendavo deimantus ir vogdavo iš savo darbdavio, tapo sąžininga darbuotoja? Kas padėjo rasti gyvenimo prasmę moteriai, dukart mėginusiai nusižudyti? Ir kaip vienas vyras įgavo jėgų atsikratyti priklausomybės nuo alkoholio ir narkotikų? Štai jų pačių pasakojimai.

TRUMPI DUOMENYS

VARDAS: MARGARETA DEBEIRN

AMŽIUS: 45

ŠALIS: BOTSVANA

ANKSČIAU: UŽSIĖMĖ KONTRABANDA IR VOGĖ

MANO PRAEITIS. Mano tėvas kilo iš Vokietijos, vėliau tapo Pietvakarių Afrikos (dabar Namibija) piliečiu. Mama buvo iš Botsvanos, priklausė mangologų genčiai. Aš gimiau Namibijos mieste Gobabyje.

Aštuntajame dešimtmetyje Pietų Afrikos valdžia Namibijos miestuose ir kaimuose sugriežtino apartheido įstatymus. Kadangi mano tėvai buvo skirtingų rasių, juos įkalbėjo išsiskirti. Taigi aš su mama, broliais ir seserimis grįžome gyventi į Ganzį Botsvanoje.

1979-aisiais persikėliau į Lobacę (Botsvana) ir ten, kol baigiau mokyklą, gyvenau su globėjais. Vėliau įsidarbinau automobilių remonto įmonėje sekretore. Nuo pat mažens buvau įsitikinusi, kad Dievas žmonėmis nesirūpina ir kiekvienas savimi bei šeima turi pasirūpinti pats — kad ir neteisėtais būdais.

Kadangi ėjau atsakingas pareigas, nutaikiusi progą vogdavau iš savo darbdavio atsargines automobilių dalis. Kai tik naktį per mūsų miestą važiuodavo traukinys, šokdavome į jį ir čiupdavome, kas po ranka papuola. Pradėjau kontrabanda gabenti deimantus, auksą ir bronzą. Įjunkau į narkotikus, pasidariau ūmi. Turėjau daug vaikinų.

Paskui 1993 metais buvau nutverta vagiant ir praradau darbą. Mano „draugai“, pajutę, kad patys gali įkliūti, spruko kas kur. Šitoks jų elgesys mane įskaudino, todėl nusprendžiau nepasitikėti niekuo.

 GYVENIMAS PASIKEIČIA. 1994-aisiais sutikau Timą ir Virdžiniją, du Jehovos liudytojų misionierius. Jie ateidavo į mano naują darbovietę ir per pietų pertrauką mokydavo mane Biblijos tiesų. Kai vėliau pamačiau galinti jais pasitikėti, studijuodavome mano namuose.

Greitai supratau, kad jei noriu patikti Dievui, turiu pakeisti savo gyvenseną. Pavyzdžiui, skaitydama žodžius, užrašytus 1 Korintiečiams 6:9, 10, sužinojau, kad „nei ištvirkėliai, [...] nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės“. Po truputį atsikračiau savo blogų įpročių. Nebevogiau. Nutraukiau visus ryšius su banditais, su kuriais kartu užaugau. Ir galiausiai Jehova suteikė jėgų palikti visus vaikinus.

KUO DŽIAUGIUOSI. Nors buvo nelengva, išmokau suvaldyti savo emocijas ir nerėkti ant vaikų, jeigu jie ką iškrečia (Efeziečiams 4:31). Viską išsiaiškinti stengiuosi taikiai ir ramiai. Toks bendravimas duoda gerų rezultatų ir padeda suartinti šeimą.

Mano buvę draugai ir netgi mano kaimynai ėmė manimi pasitikėti. Tapau sąžininga darbuotoja, kuriai galima patikėti prekes ir pinigus. Taigi įstengiu išsilaikyti pati ir galiu skirti daug laiko padėti kitiems sužinoti tiesą iš Biblijos. Nuoširdžiai pritariu tam, kas pasakyta Patarlių 10:22 (Brb): „Viešpaties palaiminimas daro turtingą ir sielvarto neatneša.“

TRUMPI DUOMENYS

VARDAS: GLORIJA ELIZARARAS DE ČOPERENA

AMŽIUS: 37

ŠALIS: MEKSIKA

ANKSČIAU: MĖGINO NUSIŽUDYTI

MANO PRAEITIS. Užaugau Meksiko valstijoje prestižiniame Naukalpano rajone. Nuo jaunumės buvau labai maištinga, mėgau vakarėlius. Būdama dvylikos jau rūkiau, keturiolikos ėmiau išgėrinėti, o šešiolikos įjunkau į narkotikus. Dar po kelerių metų išėjau iš namų. Beveik visi mano draugai augo nedarniose šeimose. Namuose juos užgauliodavo ir mušdavo. Gyvenimas mane stūmė į tokią neviltį, jog dukart bandžiau nusižudyti.

Devyniolikos pradėjau dirbti modeliu. Taigi teko bendrauti su politikais ir pramogų verslo atstovais. Vėliau ištekėjau, gimė vaikų. Tačiau turiu pripažinti, jog šeimoje viską spręsdavau aš. Ir toliau gėriau, rūkiau, gyvenau audringai. Kalbėdavau vulgariai, nešvankiai juokaudavau. Buvau atšiauraus būdo.

Žmonės, su kuriais bendravau, elgėsi panašiai. Jų manymu, aš turėjau viską, bet man pačiai gyvenimas rodėsi tuščias, beprasmis.

GYVENIMAS PASIKEIČIA. 1998-aisiais su Jehovos liudytojais pradėjau studijuoti  Bibliją. Ši knyga padėjo suvokti, jog gyvenimas turi prasmę. Sužinojau, kad Jehova Dievas ketina atkurti žemėje rojų, prikelti mirusiuosius ir kad aš irgi galiu gyventi tame puikiame rojuje.

Studijuodama Šventąjį Raštą taip pat supratau, jog meilę Dievui galiu parodyti jam paklusdama (1 Jono 5:3). Iš pradžių buvo nelengva, nes niekada nesileidau niekieno mokoma. Bet galiausiai pripažinau, jog negaliu pasikliauti vien savo išmanymu (Jeremijo 10:23). Meldžiau Jehovos vadovavimo. Prašiau padėti man pačiai laikytis jo principų ir mokyti savo vaikus gyventi kitaip nei aš anksčiau.

Pasikeisti buvo labai sunku, bet aš paklausiau patarimo, užrašyto Efeziečiams 4:22-24: „Privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, [...] apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume.“ Apsivilkti nauju žmogumi man reiškė atsisakyti bjaurių įpročių, tokių kaip rūkymas; taip pat turėjau išmokti kalbėti gražiai, nesikeikti. Prireikė beveik trejų metų pasikeisti, kad galėčiau tapti krikštyta Jehovos liudytoja.

Vis geriau supratau, kokia turiu būti žmona ir motina. Įsiklausiau į žodžius, užrašytus 1 Petro 3:1, 2: „Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams, kad tie, kurie neklauso žodžio, ir be žodžio būtų laimėti tikėjimui žmonų elgesiu, matydami jūsų gyvenimo dievobaimingumą ir skaistumą.“

KUO DŽIAUGIUOSI. Esu be galo dėkinga Jehovai, nes dabar žinau, kad gyvenimas turi prasmę. Tapau daug geresnė ir savo vaikus galiu auklėti tinkamai. Kartais graužiuosi dėl savo praeities, bet guodžiuosi mintimi, kad Jehova pažįsta mano širdį (1 Jono 3:19, 20). Pati įsitikinau, jog Biblijos patarimai padeda išvengti daugelio bėdų ir teikia vidinę ramybę.

TRUMPI DUOMENYS

VARDAS: DŽEILSONAS KOREA DE OLIVEIRA

AMŽIUS: 33

ŠALIS: BRAZILIJA

ANKSČIAU: GIRTAVO, VARTOJO NARKOTIKUS

MANO PRAEITIS. Gimiau Brazilijoje Bažė mieste (jame maždaug 100000 gyventojų), netoli Urugvajaus sienos. Žmonės nuo seno čia vertėsi žemdirbyste ir galvijų auginimu. Užaugau vargšų rajone, kur siautėjo gaujos, jaunuoliai girtaudavo, svaigindavosi narkotikais.

Baigęs mokyklą pradėjau gerti, rūkyti marihuaną ir klausytis sunkiojo metalo. Dievo netikėjau. Maniau, kad visos blogybės ir chaosas pasaulyje — įrodymas, jog Dievo nėra.

Grojau gitara ir kūriau dainas. Įkvėpimo semdavausi iš Biblijos, iš Apreiškimo knygos.  Mūsų muzikantų grupei sekėsi prasčiau nei tikėjausi, tad neviltį vis dažniau skandindavau narkotikuose. Mirsiu jų padauginęs ar ne, man buvo vis tiek. Dauguma muzikantų, kuriuos dievinau, savo gyvenimą baigė būtent šitaip.

Pinigų narkotikams skolindavausi iš mane auginusios močiutės. Kai ji klausdavo, kam man tie pinigai, — pameluodavau. Reikalai pablogėjo dar labiau, kai pradėjau domėtis okultizmu. Ypač traukė juodoji magija, nes galvojau taip galėsiąs kurti geresnę muziką.

GYVENIMAS PASIKEIČIA. Studijuodamas Bibliją ir lankydamas Jehovos liudytojų sueigas, ėmiau keistis į gera. Į gyvenimą pradėjau žvelgti visai kitomis akimis, troškau būti laimingas. Kito mano požiūris į daugelį dalykų, tad nusprendžiau nusikirpti ir savo ilgus plaukus. Auginau juos, nes norėjau parodyti visiems, koks esu maištingas ir viskuo nepatenkintas. Mokydamasis Biblijos tiesų supratau: jei noriu būti priimtinas Dievui, turiu liautis piktnaudžiauti svaigalais, atsisakyti narkotikų, mesti rūkyti. Žinoma, reikėjo pakeisti ir savo muzikinį skonį.

Pirmą kartą atėjęs į Jehovos liudytojų sueigą, pamačiau ant sienos kabantį užrašą su Šventojo Rašto citata. Tai buvo žodžiai iš Patarlių 3:5, 6: „Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk vien savo įžvalga. Pripažink jį visur, kad ir ką darytum, ir jis ištiesins tavo kelius.“ Apmąstęs šią eilutę supratau, kad Jehova padės man pakeisti savo gyvenimą, jei tik aš leisiuosi.

Vis dėlto atsisakyti ankstesnės gyvensenos ir atsikratyti įsišaknijusių žalingų įpročių bei priklausomybės nuo kvaišalų man reiškė tarsi nusikirsti ranką (Mato 18:8, 9). Palaipsniui taip pasikeisti negalėjau. Žinojau, jog turiu viską mesti iš karto. Taigi saugojausi blogų draugijų ir tam tikrų vietų — visko, kas galėtų pastūmėti mane grįžti į mano seną, niekingą gyvenimą.

Išmokau džiaugtis net mažais savo laimėjimais ir nenuleisti rankų dėl nesėkmių. Suvokiau, kokia man garbė būti Jehovos akyse fiziškai, moraliai bei dvasiškai tyram. Meldžiau, kad Jehova padėtų vyti šalin niūrias mintis ir žvelgti tik į priekį. Visada jaučiau jo pagalbą. Kartais grįždavau prie senų įpročių. Tačiau vis tiek prašydavau savo Biblijos mokytojo tęsti su manimi studijas, nors neretai būdavau pagiringas.

Biblijos mokymai apie Dievą — kad mes jam rūpime, kad jis sunaikins klaidingą religiją, kad remia pasaulinį skelbimo darbą, — man atrodė labai logiški (Mato 7:21-23; 24:14; 1 Petro 5:6, 7). Tie mokymai siejosi tarpusavyje, kaip siejasi atskiros dėlionės dalys ir jungiasi į bendrą paveikslą. Galiausiai nusprendžiau pasiaukoti Jehovai. Norėjau atsidėkoti už viską, ką jis dėl manęs padarė.

KUO DŽIAUGIUOSI. Dabar mano gyvenimas yra prasmingas, turiu tikslą (Mokytojo 12:13). Užuot buvęs savo šeimai našta, galiu jai padėti. Visa gera, ką sužinojau iš Biblijos, papasakojau savo močiutei ir dabar ji yra pasiaukojusi Jehovai. Keli kiti mano artimieji ir buvusios grupės nariai taip pat tarnauja Dievui.

Dabar jau esu vedęs ir kartu su žmona skiriame daug laiko padėti kitiems sužinoti Biblijos tiesas. Jehova mane gausiai palaimino, nes išmokau pasitikėti juo visa širdimi.

[Anotacija 29 puslapyje]

„Į gyvenimą pradėjau žvelgti visai kitomis akimis, troškau būti laimingas“