Gimimas iš naujo. Ką jis suteikia?

KODĖL Jėzus apie krikštą šventąja dvasia kalbėjo kaip apie ‘gimimą iš dvasios’? (Jono 3:5) Perkeltine prasme pavartotas žodis „gimimas“ reiškia pradžią, pavyzdžiui, „tautos gimimas“. Taigi gimimas iš naujo — tai nauja pradžia. Simbolinę reikšmę turintis posakis ‘gimimas iš naujo’ nurodo, kad pakrikštytųjų šventąja dvasia santykiuose su Dievu bus nauja pradžia. Kaip įvyksta toks didžiulis pokytis?

Aiškindamas, kaip Dievas ruošia žmones tapti valdovais danguje, apaštalas Paulius paminėjo pavyzdį iš šeimos gyvenimo. Savo dienų krikščionims jis rašė, kad jie įgijo „įsūnystę“, todėl Dievas gali elgtis su jais „kaip su sūnumis“ (Galatams 4:4, 5; Hebrajams 12:7). Kaip pavyzdys apie įsūnijimą padeda suprasti, kokia tai permaina? Grįžkime prie iliustracijos apie berniuką, kuris nori lankyti čiabuvių mokyklą.

Įsūnijimas daug ką pakeičia

Jau minėjome, kad tas berniukas negali būti priimtas į norimą mokyklą, nes nepriklauso vietinių gyventojų genčiai. Tačiau vieną dieną įvyksta didelė permaina: jį teisiškai įsisūnija čiabuvis, turintis šeimą. Kaip pasikeičia berniuko padėtis? Dabar, būdamas įsūnytas, jis turi tas pačias teises kaip ir kiti čiabuvių vaikai, taigi gali lankyti tą mokyklą. Įsūnijimas pakeitė jo galimybes.

Tai pailiustruoja, kokią permainą, tik dar reikšmingesnę, patiria tie, kurie gimė iš naujo. Štai keletas panašumų. Berniukas bus priimtas į tą mokyklą tiktai atitikdamas keliamą reikalavimą — būti iš čiabuvių genties. Tačiau nuo jo paties tai nepareina. Panašiai ir su Dievo Karalyste, arba dangiškąja vadovybe: kai kurie žmonės pateks į ją, bet tik tada, jeigu atitiks tam tikrą reikalavimą — bus ‘gimę iš naujo’. Tačiau nuo jų pačių tai nepriklauso, nes naujas gimimas yra iš Dievo.

Dėl ko pakito berniuko padėtis? Kadangi buvo teisiškai įvaikintas. Žinoma, pats berniukas nepasikeitė, liko toks pat. Tačiau, atlikus įstatymo reikalaujamus  veiksmus dėl įvaikinimo, berniukas įgijo naują statusą. Jam prasidėjo naujas gyvenimas, jis tarsi gimė iš naujo. Tapęs sūnumi, gavo teisę lankyti minėtą mokyklą ir būti savo įtėvio šeimos nariu.

Taip ir Jehova pakeitė kai kurių netobulų žmonių padėtį, teisėtai juos įsivaikindamas. Apaštalas Paulius, vienas iš jų, bendratikiams rašė: „Gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: ‘Aba, Tėve!’ Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai“ (Romiečiams 8:15, 16). Taigi dėl įvaikinimo tie krikščionys tapo Dievo šeimos nariais, arba „Dievo vaikais“ (1 Jono 3:1; 2 Korintiečiams 6:18).

Aišku, nors buvo Dievo įvaikinti, jie patys nepasikeitė, liko tokie pat netobuli (1 Jono 1:8). Tačiau kaip Paulius toliau paaiškino, teisėtas įvaikinimas suteikė jiems naują statusą. Tuo pat metu Dievo dvasia įskiepijo tiems įsūniams įsitikinimą, kad jie gyvens su Kristumi danguje (1 Jono 3:2). Šis tvirtas įsitikinimas, sužadintas šventosios dvasios, visiškai pakeitė jų požiūrį į gyvenimą (2 Korintiečiams 1:21, 22). Taip, tai buvo nauja pradžia, tarsi gimimas iš naujo.

Apie Dievo įsūnius Biblijoje sakoma: „Jie bus Dievo ir Kristaus kunigai ir karaliaus su juo tuos tūkstantį metų“ (Apreiškimo 20:6, NW). Dievo įsūniai su Kristumi taps karaliais Dievo Karalystėje, arba dangiškojoje vadovybėje. Apaštalas Petras bendratikiams rašė, kad jie gaus „nepragaištantį, nesuterštą ir nenykstantį paveldą“, kuris „danguje laikomas“ jiems (1 Petro 1:3, 4, NW). Išties brangus paveldas!

Vis dėlto tikriausiai kyla klausimas: jeigu tie, kas gimę iš naujo, taps karaliais danguje, ką jie valdys? Atsakymą rasite kitame straipsnyje.

[Iliustracija 10 puslapyje]

Ką Paulius sakė apie įsūnystę?