Pirmojo amžiaus krikščionių gyvenimas ir buitis

Kaip jie pasiekdavo tolimiausius žemės kampelius

„Rytojaus dieną kartu su Barnabu [jis] iškeliavo į Derbę. Šitame mieste jie skelbė gerąją naujieną ir sulaukė nemaža mokinių. Paskui pasuko atgal į Listrą, Ikonijų ir Antiochiją“ (APAŠTALŲ DARBŲ 14:20, 21).

GAIVI ryto vėsa užlieja keliautojo krūtinę. Sandalai seniai nudėvėti, kojos išvargusios, o priešaky — dar viena ilgos kelionės diena.

Keleivio siluetas skendi jaukiuose rytmečio saulės spinduliuose. Dulkėtas kelias aplenkia vynuogyną, vingiuoja per alyvmedžių giraitę ir kyla į stačias kalvas. Keleivis susitinka įvairių žmonių. Tai žemdirbiai, pūškuojantys į savo laukus, pirkliai, jojantys ant nešuliais apkrautų gyvulių, ar į Jeruzalę traukiantys piligrimai. Keliautojas ir jo bendražygiai pakalbina kiekvieną sutiktąjį. Kokiu tikslu? Jie uoliai vykdo Jėzaus įsakymą liudyti apie jį „ligi pat žemės pakraščių“ (Apaštalų darbų 1:8).

Šis keliauninkas galėjo būti apaštalas Paulius, Barnabas ar bet kuris kitas uolus pirmojo amžiaus misionierius (Apaštalų darbų 14:19-26; 15:22). Jie buvo tvirto būdo, ryžtingi žmonės, juk kelionės būdavo alinančios. Apie tai, kokių vargų patyrė keliaudamas  jūra, apaštalas Paulius rašė: „Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau atviroje jūroje.“ Kelionės sausuma taip pat nebuvo saugios. Paulius sakė dažnai papuldavęs į ‘upių pavojus, pavojus nuo plėšikų’ (2 Korintiečiams 11:25-27).

Įsivaizduok, kad ir tu keliauji su tokiais misionieriais. Kokį atstumą per dieną pajėgtum įveikti? Kokių daiktų tau prireiktų, kur apsistotum nakčiai?

Kelionės sausuma. Pirmajame amžiuje Romos imperiją jau raizgė platus kelių tinklas, jungęs reikšmingiausius to meto centrus. Keliai buvo kruopščiai suprojektuoti ir tvirti: daugelis 4,5 metro pločio, grįsti akmenimis, su kelkraščiais, o pakelėse stovėjo atstumą žymintys ženklai. Apaštalas Paulius ir kiti misionieriai per dieną tokiu keliu galėjo įveikti kokius 30 kilometrų.

Tačiau to meto Palestinoje dauguma kelių buvo negrįsti, nuo laukų ir tarpeklių neatitverti takeliai, kur tykojo įvairūs pavojai. Čia galėjo užklupti koks žvėris ar užpulti plėšikai, o kai kuriose vietose kelias galėjo būti užverstas.

Kokius daiktus keliauninkas pasiimdavo į kelionę? Kad galėtų apsiginti, būtinai nešdavosi lazdą (1). Taip pat reikėjo kelioninės patalynės (2). Įsidėdavo ir pinigų kapšelį (3), dar vieną sandalų porą (4), krepšį su maistu (5), švarių rūbų pasikeisti (6), sulankstomą odinį kibirą (7) vandeniui iš šulinio pasisemti, gertuvę (8) bei didelį odinį kelionmaišį (9) asmeniniams daiktams.

Kelyje misionieriai, be abejo, sutikdavo keliaujančių pirklių, su prekėmis traukiančių į vietos turgavietes. Geriausia pirklių „transporto priemonė“ buvo tvirtakojai asilai. Keliaujant uolėtomis vietovėmis su stačiomis įkalnėmis bei nuokalnėmis, šis gyvulys tiesiog nepamainomas. Sakoma, jog nešdamas sunkų nešulį tvirtas asilas per dieną galėjo įveikti kokius 80 kilometrų. O štai jaučių traukiami vežimai judėjo lėčiau. Per dieną jais žmogus nukeliaudavo nuo 8 iki 20 kilometrų, tačiau galėdavo gabenti sunkesnį krovinį. Jaučiai labiausiai tiko trumpoms kelionėms. Tame pačiame kelyje keliautojai galėjo sutikti ir kupranugarių ar asilų karavanus — tuzinus  nešulinių gyvulių, apkrautų gėrybėmis iš viso pasaulio. Kartais raitas ant arklio pralėkdavo pasiuntinys, skubantis pristatyti laiškus ir karaliaus įsakus į tolimiausią imperijos kampelį.

Atslinkus nakčiai keliauninkai miegodavo skubiai pakelėje įsirengtoje stovyklavietėje. Kai kas nakvodavo karavansarajuje — pastate su vidiniu kiemu. Miegoti tekdavo baldais neapstatytuose kambariuose. Tokios dažnai nešvarios ir nejaukios prieglaudos mažai tesaugojo nuo prastų orų ar vagių. Todėl jei tik būdavo įmanoma, misionieriai stengdavosi apsistoti pas giminaičius ar bendratikius (Apaštalų darbų 17:7; Romiečiams 12:13).

Kelionės jūra. Nedideli laiveliai anuomet skersai ir išilgai raižė Galilėjos ežerą plukdydami keleivius bei pristatydami įvairias gėrybes (Jono 6:1, 2, 16, 17, 22-24). Didesni laivai įveikdavo Viduržemio jūros vandenis ir su kroviniu pasiekdavo atokiausius uostus. Šitaip Roma buvo aprūpinama maistu, keliaudavo valdžios pareigūnai, įvairias vietoves pasiekdavo raštiški pranešimai.

Ano meto jūreiviai kursą nustatydavo iš akies: dieną orientuotis padėdavo įsimintini pakrantės objektai, o naktį — žvaigždės. Todėl kelionės jūra buvo palyginti saugios tik nuo gegužės iki rugsėjo vidurio, kol oro sąlygos buvo gana palankios. Vis dėlto nemažai laivų suduždavo (Apaštalų darbų 27:39-44; 2 Korintiečiams 11:25).

Plaukti laivu anais laikais buvo ne ką maloniau nei keliauti sausuma. Keleivių patogumui prekiniuose laivuose — o jie buvo pagrindinis jūrų transportas — daug dėmesio neskirdavo. Keleiviai įsitaisydavo ant denio, čia jie ir nakvojo, net blogiausiu oru. Triumą, kur būdavo sausa, prigrūsdavo vertingų prekių, taigi žmonėms ten vietos neatsirasdavo. Maistu keleiviai turėjo apsirūpinti iš anksto, laive gaudavo tik geriamojo vandens. Kartais oro sąlygos būdavo labai prastos. Šėlstančios audros, stiprus bangavimas sukeldavo keleiviams jūros ligą, kuri vargindavo daugelį dienų.

Vis dėlto tokie uolūs misionieriai kaip Paulius nepabūgo sunkumų keliaujant tiek jūra, tiek sausuma ir plačiai paskelbė „karalystės Evangeliją“ visame tuo metu žinomame pasaulyje (Mato 24:14). Praėjus vos trisdešimt metų po to, kai Jėzus nurodė savo mokiniams liudyti apie jį, apaštalas Paulius rašė, jog geroji naujiena „paskelbta visai Kūrinijai po dangumi“ (Kolosiečiams 1:23).