Gyvenimas Biblijos laikais. Pinigai

„Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią variokus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai. Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką“ (MORKAUS 12:41, 42).

BIBLIJOJE pinigai minimi ne sykį. Pavyzdžiui, Jėzus, kaip liudija evangelijos, norėdamas paaiškinti svarbias tiesas kai kada atkreipdavo klausytojų dėmesį į vienokią ar kitokią monetą. Štai gerą pamoką kartą davė stebėdamas našlę, aukojančią „du pinigėlius“. Kitąkart aiškindamas, koks yra deramas požiūris į valdžią, iškėlė ir parodė monetą, vadinamą denaru * (Mato 22:17-21).

Kodėl pinigai buvo išrasti? Kaip Biblijos laikais juos gamindavo? Kaip naudodavo? Ir kokį požiūrį į pinigus mums skiepija Dievo Žodis?

Nuo paprastų mainų iki tauriųjų metalų

Prieš atsirandant pinigams, vykdavo natūriniai mainai. Prekes ir paslaugas žmonės keisdavo į kitas tos pačios vertės prekes ir paslaugas. Vis dėlto šitokia mainų sistema nebuvo paranki. Tai, ką vienas siūlo, turėjo atitikti antro poreikius. Be to, su didelėmis prekėmis, kaip antai gyvuliais, maišais grūdų, mainininkams būdavo daug vargo — reikėjo priežiūros, buvo nepatogu gabenti.

Kad pirkti parduoti eitųsi lengviau, pirkliams prireikė patogesnės mainų priemonės. Ypač geras prekių ekvivalentas pasirodė esą taurieji metalai — auksas, sidabras, — taip pat varis. Paveikslėlyje matome, kaip juvelyrinių dirbinių ir kitokių liejinių pavidalo brangiaisiais metalais sumokama už prekes ar paslaugas. Prieš įsigyjant prekę, tuos metalus jautriomis svarstyklėmis skrupulingai pasverdavo. Pavyzdžiui, kai Abraomas pirko sklypą savo mylimai žmonai Sarai palaidoti, atsvėrė atitinkamą kiekį sidabro (Pradžios 23:14-16).

 Tuo laiku, kai Izraeliui Jehova davė rašytinį Įstatymą, gobšūs pirkliai apgaudinėdavo pirkėjus naudodami netikslias svarstykles ir neteisingus svarsčius. Toks nesąžiningumas Jehovai buvo pasibjaurėtinas, tad izraelitams pirkliams jis įsakė: „Turėsite teisingas svarstykles, teisingus svarsčius“ (Kunigų 19:36; Patarlių 11:1). Tie, kas dabar verčiasi prekyba, turėtų nepamiršti, kad Jehovos požiūris į godumą ir nesąžiningumą nepasikeitė (Malachijo 3:6; 1 Korintiečiams 6:9, 10).

Kaip monetas gamindavo

Monetos, kaip manoma, pradėtos kaldinti VII a. p. m. e Lidijoje (dabar tai Turkijos teritorija). Monetų kalyba plito po įvairias šalis, taigi netrukus jas naudoti ėmė ir Biblijos kraštuose gyvenantys žmonės.

Kaip monetas gamindavo? Išlydytą metalą monetų dirbėjas ištraukdavo iš žaizdro (1), supildavo į liejimo formą ir padarydavo metalo liejinį — plokštelę iš susijungusių skritulių (2). Tada skritulius dėdavo tarp spaudų su išraižytais simboliais ar piešiniais (3) ir kūju į kiekvieną įspausdavo atvaizdą (4). Dėl darbo skubos paveikslėlį ne visada pataikydavo įspausti tiksliai per vidurį. Meistrai monetas surūšiuodavo, pasverdavo, ar yra atitinkamo svorio, ir, jei reikėdavo, metalo perteklių nuimdavo (5).

Pinigų keitėjai, mokesčių rinkėjai ir palūkininkai

Pirmajame mūsų eros amžiuje įvairių šalių monetos atkeliavo ir į Palestiną. Svetimų pinigų čia atgabendavo, pavyzdžiui, keliaujantieji į šventyklą Jeruzalėje. Tačiau šventyklos mokestis būdavo priimamas tik tam tikromis monetomis. Pinigų keitėjai Dievo namuose suko savo verslą ir už svetimo krašto monetų iškeitimą nemažai nulupdavo. Jėzus tuos godžius vyrus pasmerkė. Kodėl? Nes Jehovos namus jie pavertė „prekybos namais“ ir „plėšikų lindyne“ (Jono 2:13-16; Mato 21:12, 13).

Palestinos gyventojai, be to, turėjo mokėti įvairius mokesčius valstybei. Apie vieną, pagalvės, arba asmens, mokestį kalbą užvedė Jėzaus priešininkai (Mato 22:17, Jr). Taip  pat būta kelių mokesčio, mokesčio už įgabenamas ir išgabenamas prekes bei kitokių. Valstybės mokesčių rinkėjai, dar vadinami muitininkais, Palestinoje garsėjo nesąžiningumu, taigi žmonės jų neapkentė (Morkaus 2:16). Iš mokėtojų jie išsireikalaudavo priedo ir taip iš svetimo gero lobo. Tačiau kai kurie mokesčių rinkėjai, kaip antai Zachiejus, atsiliepė į Jėzaus skelbiamą žinią ir nesąžiningus darbus metė (Luko 19:1-10). Tie, kas šiais laikais nori sekti Kristumi, privalo būti sąžiningi visuose, taip pat ir verslo, reikaluose (Hebrajams 13:18).

Dar viena su pinigais susijusi žmonių grupė — palūkininkai. Jie ne tik keisdavo svetimas monetas, bet ir teikdavo paskolas, mokėdavo palūkanas tiems, kas pas juos investuodavo savo santaupas. Tokius palūkininkus Jėzus turėjo omenyje duodamas palyginimą apie vergus, kuriems buvo patikėta tam tikra pinigų suma, kad leistų į apyvartą (Mato 25:26, 27).

Deramas požiūris į pinigus

Šiandien daugelyje šalių pinigai žmonėms būtini, kad galėtų įsigyti, kas reikalinga. Prieš daug amžių Dievo dvasios įkvėptas karalius Saliamonas rašė, kad pinigai yra apsauga, ir tai tiesa. Tačiau Saliamonas pabrėžė, kad už pinigus daug vertingesnė yra išmintis, nes „išmintis jos turinčiam teikia gyvastį“ (Mokytojo 7:12). O tokią išmintį randame Biblijoje.

Jėzus savo sekėjus ragino į pinigus žiūrėti nuosaikiai: „Jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“ (Luko 12:15). Sekdami pirmajame amžiuje gyvenusių Jėzaus mokinių pavyzdžiu, būsime išmintingi — su pinigais tvarkysimės atsakingai, sąžiningai ir savo širdžiai neleisime jų pamilti (1 Timotiejui 6:9, 10).

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracijos 26 puslapyje]

 Apie monetas

● Varinis leptonas — viena smulkiausių monetų, cirkuliavusių pirmajame amžiuje Palestinoje. Darbininkas du leptonus uždirbdavo vos per 15 minučių. Tikriausiai du tokius leptonus našlė įmetė į šventyklos skrynią (Morkaus 12:42).

● Drachma — sidabrinė Graikijos moneta. Jos vertė prilygo beveik dienos darbo užmokesčiui (Luko 15:8, 9). Dvi drachmas šventyklai kasmet turėjo sumokėti visi Izraelio vyrai (Mato 17:24).

● Denaras — sidabrinė Romos moneta su įspaustu ciesoriaus atvaizdu. Taigi ji puikiausiai tiko pagalvės mokesčiui mokėti. Romos valdymo laikotarpiu jis buvo imamas iš kiekvieno suaugusio žydų tautos vyro (Mato 22:19, Jr). Vieną denarą darbdavys samdiniui mokėdavo už dvylikos valandų darbą (Mato 20:2-14).

● Šekelis — Tyro mieste kaldinta gryno sidabro moneta, kuri Palestinoje cirkuliavo Jėzaus laikais. Tie 30 sidabrinių, kuriuos aukštieji kunigai sumokėjo Judui Iskarijotui už Jėzaus išdavimą, tikriausiai buvo Tyro šekeliai (Mato 26:14-16).

Monetos natūralaus dydžio