Gera žinia kenčiantiems skurdą

DIEVO ŽODYJE, Biblijoje, patikinama: „Ne visuomet varguolis bus užmirštas“ (Psalmyno 9:19 [9:18, Brb]). Taip pat apie mūsų Kūrėją rašoma: „Tu atveri savo ranką ir patenkini kiekvienos gyvos būtybės troškimą“ (Psalmyno 145:16). Ši Dievo Žodyje duota viltis nėra kokia svajonė. Visagalis Dievas tikrai gali išgelbėti žmones iš skurdo. O ko reikia, kad skurdo nebeliktų?

Pasak vienos afrikietės ekonomistės, neturtingoms šalims labiausiai reikėtų „geranoriško diktatoriaus“. Kitaip tariant, skurdo problemai išspręsti reikia žmogaus, kuris turėtų galią imtis pertvarkų ir nuoširdžiai norėtų tą daryti. Dar galima pridurti, jog toks valdovas turėtų valdyti visą pasaulį, nes skurdas dažniausiai atsiranda dėl nelygybės tarp pačių tautų. Maža to, jis turėtų gebėti pašalinti pagrindinę skurdo priežastį — įgimtą žmogaus polinkį į savanaudiškumą. Bet ar įmanoma rasti tokį tobulą valdovą?

Dievas siuntė Jėzų skelbti vargstantiems žmonėms gerą žinią. Apie Dievo jam skirtą užduotį Jėzus iš Raštų savo klausytojams skaitė: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams“ (Luko 4:16-18).

Apie ką ta geroji naujiena?

Jėzų Dievas paskyrė Karaliumi. Tai išties gera žinia. Jėzus yra tobulas Valdovas, nes 1) jam duota valdyti visą žmoniją ir jis turi didelę galią; 2) jis užjaučia vargšus ir moko savo sekėjus jais rūpintis; 3) jis gali pašalinti esminę skurdo priežastį — savanaudišką mūsų prigimtį. Pakalbėkime apie tai plačiau.

1. Jėzus valdys visas tautas. Dievo Žodyje apie Jėzų rašoma: „Jam buvo duota valdžia [...], idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys“ (Danieliaus 7:14). Ar įsivaizduojate, koks privalumas būtų viena valdžia visai žmonijai? Nebekiltų konfliktų dėl gamtos išteklių — jais galėtų naudotis visi žmonės. Iš tikrųjų Jėzus patvirtino būsiąs galingas pasaulio Valdovas: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mato 28:18).

2. Jėzus atjaučia vargšus. Tarnaudamas žemėje Jėzus visada rodė atjautą vargšams. Kartą viena moteris, kuri gydymui buvo išleidusi visa, ką turėjo, prisilietė prie jo drabužio tikėdamasi pasveikti. Jau dvylika metų ji sirgo kraujoplūdžiu ir, aišku, buvo labai išsekusi. Pagal Įstatymą kiekvienas, ką ji paliesdavo, tapdavo nešvarus. Tačiau Jėzus jos atžvilgiu buvo supratingas. Jis tarė: „Dukterie, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“ (Morkaus 5:25-34).

Jėzaus mokymai turi tokią galią žmonių širdims, kad jie irgi tampa kitiems atjautūs. Prisiminkime vieną Jėzaus pokalbį su vyru, kuris domėjosi, kaip pelnyti Dievo malonę. Nors žmogus žinojo Dievo įsaką mylėti savo artimą, dar pasiteiravo: „O kas gi mano artimas?“

Tada Jėzus pasakė vieną, mums dabar jau gerai žinomą, palyginimą. Sykį žmogus iš Jeruzalės leidosi į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų  rankas. Šie jį apvogė ir paliko gulėti pusgyvį. Tuo keliu ėjo kunigas, bet praėjo kita kelio puse. Pro šalį ėjęs levitas padarė taip pat. „O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo.“ Jis nuplovė sumuštojo žaizdas, nugabeno į užeigą ir davė šeimininkui pinigų, kad juo rūpintųsi. „Kas [...] tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ — paklausė Jėzus. „Tas, kuris parodė jam gailestingumą“, — atsakė žmogus. Jėzus jam tarė: „Eik ir tu taip daryk!“ (Luko 10:25-37).

Jehovos liudytojai gilinasi į Jėzaus mokymus ir į vargstančius žmones ima žiūrėti su didžia atjauta. Štai knygos Women in Soviet Prisons autorė latvė pasakoja, ką patyrusi. Septintojo dešimtmečio viduryje kalėdama Potmos sunkiųjų darbų stovykloje ji sunkiai susirgo. „Kol sirgau, [liudytojos] visą laiką rūpestingai mane slaugė. Apie geresnę priežiūrą nebūčiau galėjusi net pasvajoti“, — rašo moteris ir priduria: „Jehovos liudytojai laiko savo pareiga padėti kiekvienam, nesvarbu, kokia jo religija ar tautybė.“

Kitas pavyzdys iš Ekvadoro miesto Ankono. Smukus ekonomikai kai kurie liudytojai neteko darbo arba liko be pinigų. Norėdami juos paremti bendratikiai sugalvojo būdą, kaip uždirbti. Jie nutarė ruošti maistą žvejams, grįžtantiems po naktinės žūklės (nuotrauka dešinėje). Į šią veiklą įsitraukė visa bendruomenė, net ir vaikai. Darbą pradėdavo pirmą nakties, kad iki ketvirtos valandos, kai jau parplaukia žvejų laivai, maistas būtų paruoštas. Gautus pinigus liudytojai dalijo atsižvelgdami į kiekvieno poreikius.

Kaip matome, Jėzaus pavyzdys ir mokymai formuoja žmonių mąstyseną — žadina norą padėti stokojantiems.

3. Jėzus turi galią pakeisti žmogaus prigimtį. Ne paslaptis, kad žmonės turi įgimtą polinkį elgtis savanaudiškai. Biblija tai vadina nuodėme. Net apaštalas Paulius guodėsi: „Randu tokį įstatymą, kad, kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga. [...] Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!“ Ir čia pat pridūrė: „Dėkui Dievui — per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“ (Romiečiams 7:21-25). Paulius paaiškina, kad Dievas per Jėzų išvaduos savo tikruosius garbintojus iš nuodėmingų polinkių, taigi ir iš savanaudiškumo, kuris, kaip jau buvo minėta, yra pagrindinė skurdo priežastis. Kaip tai bus įgyvendinta?

Apie Jėzų, praėjus kuriam laikui po jo krikšto, Jonas Krikštytojas liudijo: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jono 1:29). Netrukus žmonija bus išvaduota iš įgimtos nuodėmės, taigi niekas nebežiūrės vien savo naudos (Izaijo 11:9). Jėzus su šaknimis išraus tai, kas žmones gramzdina į skurdą.

Kaip džiugu mintimis nusikelti į ateitį, kada kiekvienas žmogus turės tai, ko jam reikia! Dievo Žodis mums laiduoja: „Tuomet visi sėdės po savo vynmedžiais, po savo figmedžiais, ir nebus kam jų gąsdinti“ (Michėjo 4:4). Šiais poetiškais žodžiais piešiamas būsimo gyvenimo žemėje vaizdas: visi turės malonų darbą, jausis saugūs, niekam nereikės skursti. Kokia šlovė Jehovai!