ESATE tikras, kad jūsų religija moko tiesos apie Dievą. Tikite, kad Biblijoje nurodytas geriausias gyvenimo kelias. Tad visiškai natūralu, jog stengiatės įskiepyti šias vertybes ir savo vaikui (Pakartoto Įstatymo 6:6, 7). Tačiau ką daryti, jeigu paaugliui dvasiniai dalykai pasidaro nebeįdomūs? * Kaip elgtis, kai jis ima abejoti tikėjimo tiesomis, kurias būdamas mažesnis, regis, priimdavo visa širdimi? (Galatams 5:7)

Jeigu taip atsitinka, nemanykite, jog nesugebėjote išauklėti vaiko kaip dera krikščioniui. Kaip matysime, čia gali būti ir kitų priežasčių. Vis dėlto verta žinoti, kad nuo jūsų reakcijos į jaunuolio abejones labai priklausys, ar šis ims tvirčiau laikytis jūsų tikėjimo, ar nuo jo dar labiau nutols. Jeigu dėl šio reikalo savo sūnui ar dukrai paskelbsite karą, užvirs arši kova, kurią jūs beveik garantuotai pralaimėsite (Kolosiečiams 3:21).

Daug išmintingiau būtų pritaikyti apaštalo Pauliaus patarimą: „Juk Viešpaties vergui nedera kivirčytis; jis turi būti su visais švelnus, gabus pamokyti, turi gebėti nukęsti bloga“ (2 Timotiejui 2:24). Tad jeigu paaugliui kyla dvejonių dėl jūsų religijos, kaip galite parodyti esąs „gabus pamokyti“?

Visų pirma pamėginkite įžvelgti, kokios priežastys galbūt verčia paauglį taip mąstyti. Pavyzdžiui, apsvarstykite tokius klausimus.

• Gal krikščionių bendruomenėje jis jaučiasi vienišas, be draugų? „Norėjau turėti draugų, tad pradėjau artimiau bendrauti su keliais bendramoksliais,  ir tai daugelį metų slopino mano dvasinę pažangą. Tikėjimo dalykai pasidarė nebeįdomūs daugiausia dėl blogų draugų įtakos. Dabar dėl to labai gailiuosi“ (Lina, 19 metų).

• Gal jam trūksta pasitikėjimo savimi, todėl nedrįsta pasakoti apie savo tikėjimą kitiems? „Kai mokiausi mokykloje, kalbėti apie savo įsitikinimus su bendraklasiais nesiryždavau. Bijojau, kad nepradėtų laikyti nenormaliu ar kokiu vienuoliu. Kas tik kuo nors išsiskirdavo, būdavo ignoruojamas, o aš nenorėjau, kad taip atsitiktų ir man“ (Ramūnas, 23 metų).

• Gal jį baugina atsakomybė laikytis krikščioniškų normų? „Man atrodo, kad Biblijoje duotas amžino gyvenimo pažadas yra tarsi ilgų laiptų viršuje, o aš tais laiptais net nepradėjau lipti ir, tiesą sakant, esu nuo jų labai labai toli. Baimė žengti šiais laiptais yra tokia didelė, jog kyla minčių išvis palikti savo tikėjimą“ (Renata, 16 metų).

Kokia tikroji priežastis gali slypėti už jūsų vaiko elgesio? Geriausias būdas tai sužinoti yra paklausti jo paties. Tačiau saugokitės, kad jūsų pokalbis neperaugtų į ginčą. Verčiau taikykite patarimą, užrašytą Jokūbo 1:19: „Kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, lėtas kalbėti, lėtas rūstauti.“ Stenkitės susivaldyti. Sutelkite visą „kantrumą ir mokymo išmonę“, panašiai kaip bendraujate ne su šeimos nariais (2 Timotiejui 4:2).

Tarkim, paauglys nebenori lankyti krikščionių sueigų. Pamėginkite išsiaiškinti kodėl. Tik apsišarvuokite kantrybe. Antraip ne ką laimėsite, kaip rodo toliau pateiktas pokalbio pavyzdys.

Sūnus: Daugiau nebenoriu eiti į sueigas.

Tėvas: [griežtu tonu] Ką reiškia „nebenoriu“?

Sūnus: Man ten paprasčiausiai nuobodu!

Tėvas: Tai šitaip mąstai apie Dievą? Jis tau nuobodus? Viršūnė! Kol gyveni po mūsų stogu, eisi su mumis į sueigas — nori to ar ne!

Dievas reikalauja, kad tėvai mokytų savo vaikus apie jį ir kad vaikai klausytų tėvų (Efeziečiams 6:1). Tačiau juk norite, kad vaikas ne aklai dalyvautų šeimos dvasinėje veikloje ir į krikščionių sueigas eitų niekieno neverčiamas. Trokštate, kad, jei tik įmanoma, į sueigas paauglys „atsineštų“ ir savo protą bei širdį.

Pasiekti tokį rezultatą daugiau šansų turėsite, jeigu įžvelgsite tikrąsias priežastis, kodėl jaunuolis vienaip ar kitaip nusiteikęs. Pasižiūrėkime, kaip ką tik minėtoje situacijoje tėvas būtų galėjęs pasielgti sumaniau ir pakreipti pokalbį teigiama linkme.

Sūnus: Daugiau nebenoriu eiti į sueigas.

Tėvas: [ramiu tonu] Kas nors atsitiko?

Sūnus: Man ten paprasčiausiai nuobodu!

Tėvas: Aišku, išsėdėti porą valandų gali būti nuobodu. O kas tave labiausiai apsunkina?

Sūnus: Na, nežinau. Gal tiesiog norėtųsi tuo metu būti kitur.

Tėvas: Ar taip jaučiasi ir tavo draugai?

Sūnus: Kokie draugai? Aš nė vieno neturiu! Nuo tada, kai išvažiavo mano geriausias draugas, toks jausmas, kad nėra net su  kuo pasikalbėti. Visiems, atrodo, taip linksma, o aš jaučiuosi vienišas!

Paskatindamas paauglį išsisakyti, tėvas antrame pokalbio pavyzdyje ne vien išsiaiškina tikrąją vaiko elgesio priežastį (šiuo atveju vienišumas), bet ir įgyja jo pasitikėjimą. Taip tėvas neužkerta kelio tolesniems pokalbiams. (Skaitykite rėmelį  „Būkite kantrus!“)

Ilgainiui daugelis jaunuolių pamato, kad jeigu įveikia kliūtis, stabdančias jų dvasinę pažangą, ima labiau pasitikėti savimi ir savo religija. Prisiminkime straipsnyje minėtą Ramūną, mokykloje bijojusį prisipažinti, kad yra krikščionis. Galiausiai Ramūnas įsitikino, jog kalbėti apie savo tikėjimą nėra taip baisu, kaip įsivaizdavo — net ir tuomet, kai kiti šaiposi. Jis pasakoja:

„Sykį vienas vaikinas mokykloje ėmė iš manęs tyčiotis dėl religijos. Pasijutau labai nejaukiai, nes mačiau, kad mūsų klausosi visa klasė. Tuomet nusprendžiau apsikeisti su juo vietomis ir ėmiau klausinėti jį apie jo religiją. Mano nuostabai, jis pasijuto dar nesmagiau nei aš! Tada suvokiau, kad daugelis jaunuolių turi religinius įsitikinimus, tačiau jų nesupranta. Savo įsitikinimus aš bent galiu paaiškinti. Taigi kai yra kalbama apie religiją, nesmagiai turi jaustis mano bendraklasiai, o ne aš!“

Tiek tėvai, tiek specialistai pastebėjo, kad vaikų ir paauglių mąstysena labai skiriasi (1 Korintiečiams 13:11). Maži vaikai dažniausiai mąsto konkrečiomis sąvokomis; jiems, taip sakant, viskas yra tik juoda arba balta. O paaugliai yra linkę samprotauti abstrakčiau. Štai mažyliui galima tiesiog pasakyti, kad viską sukūrė Dievas (Pradžios 1:1). Bet paaugliui čia gali kilti klausimų: iš kur man žinoti, kad Dievas yra? kodėl mylintis Dievas toleruoja blogį? kaip gali  būti, kad Dievas visada egzistavo? (Psalmyno 90:2)

Jums gali atrodyti, kad toks klausinėjimas rodo, jog jaunuolio tikėjimas silpsta. Tačiau iš tikrųjų tai gali byloti, kad jo tikėjimas stiprėja. Juk keldamas klausimus ir ieškodamas į juos atsakymų krikščionis kaip tik auga dvasiškai (Apaštalų darbų 17:2, 3).

Be to, šitaip paauglys įgyja nuovokos (Patarlių 3:21, 22, Brb). Ji padės jam perprasti krikščioniško tikėjimo „plotį, ilgį, aukštį, gylį“ — suvokti tai, ko negalėjo būdamas mažas (Efeziečiams 3:18). Dabar pats laikas padėti jaunuoliui ištirti savo įsitikinimus, kad gerai žinotų, kuo pagrįstas jo tikėjimas (Patarlių 14:15; Apaštalų darbų 17:11).

Biblijoje rašoma apie vieną jaunuolį, vardu Timotiejus, kuris „nuo kūdikystės“ pažinojo šventuosius raštus. Vis dėlto apaštalas Paulius jį skatino: „Laikykis to, ko išmokai ir kuo buvai įtikintas“ (2 Timotiejui 3:14, 15). Galbūt jūsų vaikui, kaip ir Timotiejui, Biblijos normos buvo diegiamos nuo mažumės. Tačiau dabar jums reikia įtikinti paauglį, kad pats suvoktų, jog tai, ko buvo mokomas, yra tiesa.

Knygoje Jaunimas klausia... Naudingi atsakymai (t. 1, 2011 m. laida; yra anglų, rusų ir kitomis kalbomis) rašoma: „Kol paauglys gyvena su jumis po vienu stogu, turite teisę reikalauti, kad jis dalyvautų šeimos dvasinėje veikloje. Tačiau jūsų siekis — įdiegti jam į širdį meilę Dievui, o ne išreikalauti mašinalaus paklusnumo.“ Neišleisdamas šio tikslo iš akių padėsite savo vaikui išsiugdyti ‘tvirtą tikėjimą’, kuris būtų ne tik jūsų, bet ir jo gyvenimo kelias * (1 Petro 5:9).