Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Biblija keičia žmonių gyvenimą

Biblija keičia žmonių gyvenimą

Biblija keičia žmonių gyvenimą

KAS padėjo vienai moteriai iš Filipinų išsivaduoti iš priklausomybės nuo alkoholio ir pagerinti šeimos gyvenimą? Kodėl vienas karatistas iš Australijos tapo taikiu Dievo tarnu? Skaitykite, ką apie tai pasakoja jie patys.

„Tie pokyčiai neįvyko per vieną naktį“ (KARMEN ALEGRĖ).

GIMIMO METAI: 1949

GIMTOJI ŠALIS: FILIPINAI

ANKSČIAU: GIRTUOKLĖ

MANO PRAEITIS. Gimiau San Fernando miestelyje, Pietų Kamarineso provincijoje. Suaugusi didžiąją gyvenimo dalį pragyvenau Antipolyje, Rizalio provincijoje. Kalnai, vešli žolė ir daug medžių — štai tokioje vietovėje išsidėstęs šis miestas. Kai čia atsikrausčiau, Antipolis buvo mažas, ramus miestelis. Kad kas vaikščiotų kur nors sutemus, retai kada tematydavau. Tačiau dabar Antipolis išaugęs į didelį, daug gyventojų turintį miestą.

Atvykusi į Antipolį, po kiek laiko sutikau Bendžaminą. Netrukus mes susituokėme. Tačiau šeimos gyvenimas pasirodė daug sudėtingesnis, nei tikėjausi. Stengdamasi pabėgti nuo savo problemų, ėmiau labai gerti. Tapau sunkaus būdo ir tai aiškiai matėsi iš to, kaip elgiausi su vyru ir vaikais. Bendraudama su jais neturėjau kantrybės, sunkiai valdžiausi. Vyrui pagarbos nerodžiau nė lašo. Nereikia nė sakyti — šeimos gyvenimas buvo toli gražu ne mielas.

KAIP BIBLIJA PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ. Mano vyro sesuo Edita yra Jehovos liudytoja, taigi ji patarė mums su Bendžaminu studijuoti su Jehovos liudytojais Bibliją. Tikėdamiesi, kad tai padės normalizuoti gyvenimą šeimoje, pasiūlymą priėmėme.

Studijuodami Bibliją, sužinojome daugybę nuostabių dalykų. Ypač palietė širdį Apreiškimo 21:4. Apie žmones, gyvensiančius žemės rojuje valdant Dievo Karalystei, ten sakoma, kad Dievas „nušluostys kiekvieną ašarą jiems nuo akių ir nebebus mirties, nebebus nei sielvarto, nei aimanos, nei skausmo“. Aš irgi norėjau būti tarp žmonių, kuriuos Dievas taip laimins.

Ėmiau suvokti, kad man reikia stipriai pakeisti savo požiūrį bei kai kuriuos įpročius. Tie pokyčiai neįvyko per vieną naktį, tačiau iš priklausomybės nuo alkoholio išsivaduoti galiausiai pavyko. Taip pat išmokau būti su savo šeimos nariais maloni ir kantri. Ir dar daugiau — išmokau gerbti savo vyrą, bendradarbiauti su juo, kai šeimos vairą jis paėmė į savo rankas.

Kai su Bendžaminu ėmėme lankyti Jehovos liudytojų sueigas, tai, ką ten pamatėme, mums padarė labai didelį įspūdį: liudytojai nelošia, neprisigeria, su kiekvienu elgiasi kilniai ir pagarbiai, tarp jų nėra šališkumo. Įsitikinome, kad suradome teisingą religiją (Jono 13:34, 35).

KUO DŽIAUGIUOSI. Mūsų šeimos gyvenimas pasikeitė iš esmės. Dabar su Bendžaminu savo santuoka džiaugiamės, taip pat esame laimingi galėdami kitus mokyti Biblijos tiesų. Abu suaugę sūnūs su žmonomis taip pat studijuoja Bibliją. Turime vilties, kad vieną dieną jie prisijungs prie mūsų ir ims tarnauti Jehovai. Tikrai, tai pats geriausias gyvenimo kelias.

„Jausdavausi neįveikiamas“ (MAIKLAS BLANSDENAS).

GIMIMO METAI: 1967

GIMTOJI ŠALIS: AUSTRALIJA

ANKSČIAU: KARATĖ IMTYNININKAS

MANO PRAEITIS. Užaugau Olberyje, gražiame, klestinčiame Naujojo Pietų Velso mieste. Kaip ir visur, taip ir čia nusikalstamumo atvejų pasitaiko, tačiau apskritai gyventi Olberyje gana saugu.

Augau pasiturimoje šeimoje. Nors tėvai, kai buvau septynerių, išsiskyrė, visada rūpinosi, kad mums su broliu ir dviem seserims nieko netrūktų. Lankiau geriausią privačią mokyklą toje vietovėje ir įgijau gerą išsilavinimą. Tėvas norėjo, kad baigęs mokyklą siekčiau verslininko karjeros. Tačiau man arčiau širdies buvo sportas, ypač važinėjimas dviračiu ir karatė. Taip atsidūriau automobilių servise, nes čia dirbdamas turėjau daugiau laiko ir galėjau savo jėgas sutelkti į sportą.

Palaikyti puikią fizinę formą man buvo garbės reikalas. Kartais jausdavausi neįveikiamas. Panorėjęs būčiau galėjęs lengvai nugalėti bet ką. Bet mano karatė treneris, pastebėjęs, kad kovoju su pagunda savo įgūdžiais piktnaudžiauti, įdiegė man griežtą savidrausmę ir moralines vertybes — jis nuolat man pabrėždavo, kaip svarbu būti nuolankiam ir ištikimam.

KAIP BIBLIJA PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ. Pradėjęs studijuoti Bibliją sužinojau, kad Jehova smurto nekenčia (Psalmyno 11:5). Iš pradžių dar bandžiau teisintis, atseit karatė — tai ne smurtas, o tik sportas, kuriuo nieko nenorima sužeisti. Maniau, kad tos dorybės ir aukštos normos, kurių ugdomasi užsiiminėjant karatė, — labai panašios į tas, kurių moko Biblija. Liudytojų pora, kuri man vedė Biblijos studijas, buvo labai kantrūs. Jie niekada tiesiai šviesiai nedrėbtelėjo man, kad turėčiau mesti kovos menus, o tiesiog toliau mokė tiesos, užrašytos Biblijoje.

Tačiau kai ėmiau geriau suprasti Biblijos mokymus, kai mano draugystė su Jehova tapo artimesnė, ėmiau viską matyti per kitą prizmę. Mane labai paveikė Jėzaus, Jehovos Sūnaus, pavyzdys. Nors buvo labai galingas, jis niekada prieš kitus nepakėlė rankos. Mato 26:52 užrašyti jo žodžiai, kad „visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“, pataikė man tiesiai į širdį.

Kuo daugiau sužinojau apie Jehovą, tuo labiau augo mano meilė ir pagarba jam. Mintis, kad mūsų Kūrėjas — toks išmintingas ir toks galingas asmuo — rūpinasi manimi asmeniškai, tiesiog suvirpino širdį. Mane labai sujaudino, kai supratau, kad net jei Jehovą nuvilčiau, net jei būtų taip sunku, kad norėtųsi nuleisti rankas ir pasiduoti, jis niekada manęs nepaliks, — jeigu tik nenustosiu stengtis. Labai paguodė šis jo pažadas: „Aš, Viešpats, tavo Dievas, laikau tavo dešinę. Aš — tas, kuris tau sako: ‘Nebijok, aš tau padėsiu!’“ (Izaijo 41:13) Kai supratau, kokią meilę man parodė Jehova, nusprendžiau jo ištiestos rankos nepaleisti.

Žinojau, kad mesti karatė man bus sunkiausias dalykas pasaulyje. Bet taip pat žinojau, kad tai bus malonu Jehovai, ir buvau pasiryžęs aukoti bet ką, kad tik galėčiau jam tarnauti. Manau, jog galutinai apsispręsti man padėjo Mato 6:24 užrašyti Jėzaus žodžiai, kad „niekas negali vergauti dviem šeimininkams“. Supratau, kad neįmanoma visiškai atsidėti Jehovos tarnybai ir tuo pat metu toliau treniruotis karatė — galų gale mano širdis vis tiek grįžtų prie šios aistros. Atėjo metas tvirtai nuspręsti, kas bus mano šeimininkas.

Mesti kovos menus nebuvo lengva. Manyje kovojo prieštaringi jausmai. Iš vienos pusės žinojau, kad taip džiuginu Jehovos širdį. Bet iš kitos pusės jaučiausi tarsi išduodu trenerį. Tie, kas mokosi kovos menų, išdavystę paprastai laiko nedovanotina nuodėme. Kai kurie verčiau nusižudys, negu gyvens su tokia gėda.

Ateiti pas trenerį ir paaiškinti, kodėl viską metu, man buvo be galo sunku. Taigi aš tiesiog nustojau lankyti treniruotes ir nutraukiau visus ryšius su juo bei kitais karatė pasaulio atstovais. Žinojau, kad mesdamas karatė elgiuosi teisingai. Tačiau jaučiau sąžinės graužimą, kad išėjau nieko nepaaiškinęs, kad praleidau progą pasidalinti savo įsitikinimais su kitais. Jaučiausi taip, tarsi jau būčiau nuvylęs Jehovą dar net nepradėjęs jam tarnauti. Tai mane labai slėgė. Daug kartų mano bandymai melstis Jehovai užstrigdavo graudžiu kartėliu.

Tikriausiai Jehova matė manyje kažką gero, kad paskatino bendruomenės brolius ir seses visaip mane palaikyti. Sunku apsakyti tą jų meilę, paguodą, draugiškumą. Stiprybės taip pat sėmiausi iš Biblijos pasakojimo apie Dovydą su Batšeba. Nors Dovydas sunkiai nusidėjo, tačiau kai jis nuoširdžiai gailėjosi, Jehova kaltę dovanojo. Kai šį pasakojimą apmąsčiau, savo trūkumus ėmiau vertinti blaiviai.

KUO DŽIAUGIUOSI. Prieš pradėdamas studijuoti Bibliją kitais per daug nesirūpinau — terūpėjau tik pats sau. Bet Jehova ir mano žavioji žmona, su kuria esame susituokę jau septyneri metai, padėjo man išsiugdyti atjautą kitiems. Jehova mus palaimino keletu Biblijos studijų. Kai kurių mūsų studijuotojų gyvenimai toli gražu ne rožėmis kloti. Matyti, kaip Jehovos meilė veikia žmonių gyvenimą, man suteikia tiek laimės, kiek nesuteiktų joks karatė čempiono titulas.

[Anotacija 14 puslapyje]

„Mintis, kad mūsų Kūrėjas — toks išmintingas ir toks galingas asmuo — rūpinasi manimi asmeniškai, tiesiog suvirpino širdį“

[Rėmelis/iliustracija 15 puslapyje]

„Ačiū jums už šią nuostabią rubriką!“

Ar jums patiko šios istorijos? Tai tik dvi iš daugiau nei 50, išspausdintų žurnale Sargybos bokštas nuo 2008-ųjų rugpjūčio. Rubrika „Biblija keičia žmonių gyvenimą“ mūsų skaitytojams tapo viena mėgstamiausių. Kodėl daugeliui ji tokia patraukli?

Žmonių, kurių istorijos pasakojamos šiuose straipsniuose, gyvenimo aplinkybės yra pačios įvairiausios. Prieš pažįstant Jehovą Dievą, kai kuriems iš jų, rodos, viskas puikiai sekėsi, tačiau iki pilnos laimės kažko trūko. Kiti kovojo su rimtesnėmis bėdomis — smurtingu savo būdu, priklausomybe nuo narkotikų, alkoholio. Buvo ir tokių, kurie augo žinodami apie Jehovą, tačiau kurį laiką buvo nuklydę. Visi šie atvejai rodo, jog pasikeisti, kad patiktum Dievui, įmanoma. Ir tie pokyčiai visada mums naudingi. Kokį tad poveikį šie straipsniai daro mūsų skaitytojams?

Viena skaitytoja pasakoja, kaip 2009-ųjų vasario 1 d. Sargybos bokšte išspausdintos istorijos padėjo kai kurioms kalinėms.

▪ „Nemažai tų kalinių su straipsnyje aprašytais asmenimis turi kažką bendra, — rašo ji. — Ypač paveikia jų trumpai papasakota praeitis ir šalia esančios nuotraukos „prieš“ ir „po“. Daugelio tų moterų aplinkybės labai panašios į straipsnyje minimų žmonių. Perskaičiusios šiuos straipsnius, dvi iš jų pradėjo studijuoti Bibliją.“ (S. V.)

Kai kurių skaitytojų jausmus palietė kiti šios rubrikos straipsniai. Pavyzdžiui, 2011-ųjų balandžio 1 d. Sargybos bokšte Gvadalupės Viljarealio istorija. Jis pasakoja, kaip atsisakė homoseksualios gyvensenos tam, kad galėtų tarnauti Jehovai. Jūsų dėmesiui — dviejų iš daugelio laiškų, kuriuos parašė mūsų skaitytojai perskaitę šį straipsnį, ištraukos.

▪ „Gvadalupės istorija sukrėtė mane iki pat sielos gelmių. Nuostabu matyti, kaip meilė Jehovai ir jo Žodžiui pakeičia žmogaus gyvenimą iš pat pagrindų!“ (L. F.)

▪ „Kažkada savo tikėjimu dalydavausi su visais, taip pat ir su homoseksualais. Bet vėliau pastebėjau, kad į tokius žmones imu žiūrėti iš aukšto, netgi jų vengti. Šis straipsnis buvo kaip tik tai, ko man reikėjo. Jis padėjo į šiuos žmones žiūrėti Jehovos akimis — kaip į galimus jo garbintojus.“ (M. K.)

Dar vienas straipsnis, sulaukęs didelio skaitytojų atgarsio, buvo Viktorijos Tong pasakojimas, išspausdintas 2011 m. rugpjūčio 1 d. numeryje. Viktorija aprašė savo siaubingą vaikystę, pasakojo, kad jai buvo be galo sunku patikėti, jog Jehova ją myli. Taip pat paminėjo, kas jai padėjo po truputį patikėti Jehovos meile. Štai ką apie šią istoriją sako kai kurie skaitytojai.

▪ „Viktorijos istorija palietė mano giliausius jausmus. Savo gyvenime mačiau daug siaubo. Net ir dabar, praėjus daugeliui metų po krikšto, turiu nuolat kovoti su neigiamu mąstymu. Tačiau Viktorijos pavyzdys uždega mane dar labiau stengtis matyti save tokią, kokią mato Jehova.“ (M. M.)

▪ „Jaunystėje buvau įnikęs į pornografiją. Neseniai pagundai vėl neatsispyriau. Kreipiausi pagalbos į bendruomenės vyresniuosius ir jau daug padariau, kad šią problemą įveikčiau. Vyresnieji patikino, kad Dievas mane myli ir yra gailestingas. Tačiau kartais mane vis dėlto apninka menkavertiškumo jausmas, abejonės Jehovos meile man. Tačiau kai perskaičiau Viktorijos pasakojimą, man palengvėjo. Dabar suprantu, kad kai galvoju, jog Dievas man atleisti negali, iš esmės sakau, kad jo Sūnaus auka per menka padengti mano nuodėmes. Šį straipsnį išsikirpau, kad kai mane kamuos menkavertiškumo jausmas, galėčiau jį skaityti ir apmąstyti. Ačiū jums už šią nuostabią rubriką!“ (L. K.)