Baigdamas rašyti trečiąjį iš savo trijų laiškų, įtrauktų į Bibliją, apaštalas Jonas pridūrė: „Daug ką turėjau tau parašyti, tačiau rašalu ir nendrele rašyti nenoriu“ (3 Jono 13).

Tais laikais rašydavo kieta nendrės lazdele. Vienas jos galas būdavo nupjautas įstrižai, nusmailintas, su nedidele išilgine įpjova. Raštininkas smaigalį galėjo vis pasmailinti patrindamas pemza. Nendrinis rašiklis labai primena šiuolaikinį plunksnakotį su metaline plunksna.

Rašalą anuomet dažniausiai gamindavo iš suodžių ir sakų — pastaruosius naudojo kaip rišamąją medžiagą. Toks rašalas buvo parduodamas sausas ir prieš naudojimą jį reikėjo sumaišyti su vandeniu iki tinkamo tirštumo masės. Rašant jis neįsigerdavo, tiesiog sudžiūdavo ant papiruso ar pergamento paviršiaus. Todėl raštininkas galėjo lengvai ištaisyti klaidas pabraukęs drėgna kempine, kuri visada būdavo tarp jo rašymo reikmenų. Ši detalė apie senovės laikų rašalą padeda suprasti, ką Biblijos rašytojai turėjo omenyje sakydami, kad vardai gali būti ištrinti iš Dievo atminimo knygos (Išėjimo 32:32, 33; Apreiškimo 3:5).

Apaštalų darbų 18:3 sakoma, jog apaštalas Paulius vertėsi palapinių dirbimu. Biblijos laikais palapinių dirbėjai iš kupranugarių ar ožkų vilnos išausdavo medžiagą, paskui, kad pagamintų keliautojų palapinę, tos medžiagos gabalus susiūdavo. Tačiau daugelis palapinių tais laikais buvo iš odos. Dar kitas darė iš drobės, kuri būdavo audžiama Pauliaus gimtajame mieste Tarse. Paulius galbūt dirbo su bet kuria tų medžiagų arba visomis. O kai darbavosi su Akvilu, jis tikriausiai dirbo linines uždangas, kuriomis žmonės nuo saulės pridengdavo vidinius savo namų kiemelius.

Šio verslo Paulius, matyt, išmoko dar jaunystėje. Egipto papirusai liudija, kad Romos valdymo laikotarpiu jaunuoliai profesijos pradėdavo mokytis nuo 13 metų. Jeigu ir Paulius amato pradėjo mokytis tokio amžiaus, tai 15 ar 16 metų jis jau gebėjo sukirpti medžiagą ir ją susiūti naudodamasis įvairiomis ylomis bei dygsniavimo būdais. „Pasibaigus mokymosi laikui Paulius turbūt gavo asmeninį įrankių rinkinį“, — rašoma knygoje The Social Context of Paul’s Ministry. „Kadangi palapinių dirbimo reikmenys tebuvo peiliai ir ylos, — sakoma tame pačiame šaltinyje, — juos būdavo patogu nešiotis ir tuo verslu užsiimti bet kur.“ Taigi Paulius keliaudamas kaip misionierius galėjo bet kada šio amato imtis, kad užsidirbtų pragyvenimui.