„Sielos tų, kurie miršta, turėdami sunkią nuodėmę, tuoj po mirties patenka į tamsybes, kur kenčia pragaro kančias, „amžinąją ugnį“ (Katalikų bažnyčios katekizmas). O kai kurie dvasininkai teigia, kad pragaras yra visiško atsiskyrimo nuo Dievo būsena.

„Siela, kuri nusikalsta, mirs“ (Ezechielio 18:4, Brb). „Mirusieji nebežino nieko“ (Mokytojo 9:5). Jeigu siela miršta ir nebeturi sąmonės, ar ji gali kankintis „amžinojoje ugnyje“ arba kentėti dėl amžino atsiskyrimo nuo Dievo?

Biblijoje hebrajiškas ir graikiškas žodžiai, dažnai verčiami „pragaras“, iš tikrųjų reiškia kapą, arba simbolinę buveinę, į kurią nueina dauguma mirusiųjų. Pavyzdžiui, Jobas, kamuojamas skausmingos ligos, meldėsi: „O kad paslėptum mane kape [„pragare“, vertė A. Vėlius]“ (Jobo 14:13, Brb). Jobas norėjo ilsėtis kape, o ne kažkur kankintis.

Mintis, kad Dievas yra žiaurus, tikrai nepadeda mums artintis prie jo, tik atstumia. „Nuo mažens buvau mokoma, kad žmonės yra kankinami pragare“, — pasakoja Rosijo, gyvenanti Meksikoje. „Man buvo taip baisu; negalėjau net įsivaizduoti, kad Dievas turi gerų savybių. Maniau, kad jis yra piktas ir nepakantus.“

Iš Biblijos sužinojusi, kokia yra mirusiųjų būklė, taip pat kad Dievo sprendimai yra teisingi, Rosijo pakeitė savo požiūrį. „Pasijaučiau laisva, tarsi būčiau nusimetusi sunkią emocinę naštą, — sako ji. — Pradėjau tikėti, kad Dievas trokšta mums paties geriausio, kad jis mus myli ir kad aš galiu mylėti jį. Jis yra kaip tėvas, kuris paima savo vaikus už rankos ir jais rūpinasi“ (Izaijo 41:13).

Daugelis žmonių yra pamaldūs todėl, kad bijo būti kankinami pragare. Tačiau Dievas nenori, kad tarnautume jam iš baimės. Anaiptol, Jėzus mokė: „Mylėk Jehovą, savo Dievą“ (Morkaus 12:29, 30). Be to, kai suprantame, kad Dievas nesielgia neteisingai, esame tikri, kad ir ateityje jo sprendimai bus teisūs. Kaip Jobo bičiulis Elihuvas, galime su pasitikėjimu tarti: „Juk Dievas iš tikrųjų nedaro, kas nedora, Visagalis nėra neteisingas“ (Jobo 34:12).