Kai gimiau, tėvai turėjo nedidelį ūkį Galisijoje, Ispanijos šiaurės vakaruose. Iš aštuonių vaikų buvau ketvirta. Santykiai šeimoje buvo šilti ir draugiški. Tuo metu Ispanijoje buvo įprasta bent vieną iš vaikų leisti į seminariją ar vienuolyną. Tokį gyvenimo kelią pasirinko trys iš mūsų.

Trylikos metų įstojau į vieną iš Madrido vienuolynų, kur jau buvo mano sesuo. Vienuolyne tvyrojo šalta atmosfera. Bendrauti čia nebuvo leidžiama; egzistavo tiktai taisyklės, malda ir asketiška gyvensena. Anksti rytą rinkdavomės į koplyčią medituoti, nors dažniausiai galvoje būdavo visiškai tuščia. Vėliau giedodavome giesmes, dalyvaudavome mišiose — ir viskas lotynų kalba. Beveik nieko nesuprasdavau ir nejaučiau Dievo artumo. Mano dienos slinko nykioje tyloje. Net kai susitikdavau su savo seserimi, tegalėdavome sukalbėti „Sveika, Marija“. Pasišnekėti vienuolės mums leisdavo tik pusvalandį po pietų. Kaip tai skyrėsi nuo gyvenimo sąlygų namuose! Buvau vieniša ir dažnai verkdavau.

Nors niekada nesijaučiau artima Dievui, būdama septyniolikos daviau įžadus ir tapau vienuole. Tiesiog dariau tai, ko iš manęs buvo tikimasi, bet netrukus pradėjau abejoti, ar iš tikrųjų turiu pašaukimą. Vienuolės sakydavo, jog abejojančiųjų laukia pragaro ugnis! Vis dėlto dvejonės manęs neapleido. Žinojau, kad Jėzus Kristus nebuvo atsiskyrėlis; jis uoliai mokė kitus ir jiems padėjo (Mato 4:23-25). Eidama dvidešimtuosius likti vienuolyne nebemačiau prasmės. Mano nuostabai, vienuolyno viršininkė pasakė, kad, jei stoviu kryžkelėje, būtų geriau iš vienuolyno išeiti kuo greičiau. Tikriausiai ji baiminosi, kad mano pavyzdžiu nepasektų ir kitos. Taigi grįžau namo.

Tėvai man niekada neprikaišiojo. Bet mūsų kaime nebuvo darbo, todėl išvykau į Vokietiją, kur gyveno  mano brolis. Jis priklausė vienai aktyviai komunistų grupelei, kurios nariai buvo emigrantai iš Ispanijos. Tarp žmonių, kovojusių už darbininkų teises bei moterų lygybę, jaučiausi kaip sava. Įstojau į komunistų gretas ir po kurio laiko ištekėjau už vieno iš jų. Platindama komunistinius leidinius ir dalyvaudama protesto demonstracijose, maniau daranti kažką naudingo.

Tačiau ilgainiui nusivyliau ir komunistais. Pastebėjau, kad jų žodžiai dažnai skiriasi nuo darbų. Mano nepasitikėjimas dar labiau sustiprėjo, kai 1971-aisiais, protestuodami prieš neteisybę diktatoriškoje Ispanijoje, keli jaunuoliai iš mūsų grupės Frankfurte sudegino Ispanijos konsulatą. Maniau, jog taip reikšti pasipiktinimą neteisinga.

Gimus pirmam vaikui, vyrui pasakiau, kad į komunistų susirinkimus nebevaikščiosiu. Nė vienas iš buvusių draugų manęs su kūdikiu neaplankė, todėl jaučiausi labai vieniša. Ėmiau mąstyti apie gyvenimo prasmę. Ar buvo verta taip stengtis pakeisti visuomenę?

1976-aisiais į mūsų namų duris pasibeldė du Jehovos liudytojai, ispanai, ir pasiūlė biblinių leidinių. Paėmiau juos paskaityti. Kai jie apsilankė antrą kartą, apipyliau klausimais apie kančias, nelygybę, neteisybę. Buvau nustebinta, kad į kiekvieną mano klausimą jie atsakė iš Biblijos. Kai pasiūlė ją studijuoti, mielai sutikau.

Iš pradžių tik norėjau įgyti daugiau žinių. Bet, kai su vyru pradėjome lankyti sueigas Jehovos liudytojų Karalystės salėje, viskas pasikeitė. Tuo metu turėjome du vaikus. Liudytojai noriai nuveždavo mus į sueigas ir ten padėdavo prižiūrėti mūsų mažuosius. Taigi tuos žmones pamilau iš visos širdies.

Bet vis tiek dar suabejodavau, ar jų mokymai teisingi. Nusprendžiau aplankyti tėvus Ispanijoje. Mano dėdė, kunigas, bandė atkalbėti, kad nesigilinčiau į Bibliją. Bet man labai padėjo vietiniai liudytojai. Kaip ir liudytojai Vokietijoje, į mano klausimus jie atsakė iš Biblijos. Kai grįžau į Vokietiją, ryžausi studijas atnaujinti. Nors vyras nebestudijavo, aš savo nuomonės nekeičiau. 1978 metais pasikrikštijau.

Kai gerai susipažinau su tuo, kas rašoma Biblijoje, supratau, ko gyvenime siekti ir kuo vadovautis. Pavyzdžiui, Biblijoje, 1 Petro 3:1-4, žmonos raginamos pagarbiai klausyti savo vyrų ir ugdytis „romią dvasią, kuri labai brangi Dievo akyse“. Tokie principai man padeda būti geresne žmona ir mama.

Nuo to laiko, kai tapau liudytoja, praėjo daugiau kaip 35 metai. Esu laiminga, kad tarnauju Dievui drauge su pasauline brolija. Taip pat džiaugiuosi, kad mano pavyzdžiu pasekė keturi iš penkių mūsų vaikų.