Kaip jau rašėme pirmesniame straipsnyje, visas Jėzaus gyvenimas sukosi apie gerosios naujienos skelbimą ir garsinimą (Luko 8:1). Kad mokytų žmones apie Dievo Karalystę, jis, negailėdamas savęs, išvaikščiojo visą Izraelio žemę ir įveikė šimtus mylių. Jėzaus veikla aprašyta keturiose Evangelijose, ir apie Karalystę jose užsimenama daugiau nei 100 kartų. Dažniausiai apie ją kalba pats Jėzus, ir vis tiek tai tėra nedidelė dalis visko, ko apie Dievo Karalystę jis mokė! (Jono 21:25)

Kodėl Jėzui būnant žemėje Karalystė jam reiškė tiek daug? Viena, Jėzus žinojo, jog Dievas paskyrė jį tos Karalystės Valdovu (Izaijo 9:5 [9:6, Brb]; Luko 22:28-30). Bet jis nesiekė valdžios ar šlovės sau (Mato 11:29; Morkaus 10:17, 18). Jėzus garsino Karalystę ne dėl savo naudos. Visų pirma Dievo Karalystė Jėzui rūpėjo ir teberūpi * dėl to, ką ji duos tiems, kuriuos jis myli, — dangiškajam Tėvui ir jo ištikimiems tarnams.

Jėzus labai myli savo dangiškąjį Tėvą (Patarlių 8:30; Jono 14:31). Jį žavi puikios Tėvo savybės: meilė, atjauta, teisingumas (Pakartoto Įstatymo 32:4; Izaijo 49:15; 1 Jono 4:8). Todėl esame tikri, kad Jėzui skaudu girdėti melą, skleidžiamą apie jo Tėvą, — neva Dievas abejingas mūsų kančioms ir nori, kad kentėtume. Tai viena priežastis, kodėl Jėzus uoliai garsino „gerąją naujieną apie karalystę“ — žinojo, kad metui atėjus, jai valdant, niekas nebejuodins Tėvo vardo, ir jis bus gerbiamas (Mato 4:23; 6:9, 10). Kaip tai įvyks?

Karalystei valdant Jehova imsis kardinalių pokyčių žmonijos labui. „Jis nušluostys kiekvieną ašarą“ savo ištikimiems tarnams. Dievas pašalins šiandieninių kančių priežastis ir „nebebus mirties, nebebus nei sielvarto, nei aimanos, nei skausmo“ (Apreiškimo 21:3, 4). Tuomet nė vienas nebesikamuos. *

Taigi nenuostabu, kodėl Jėzus taip noriai pasakojo žmonėms apie Karalystę! Jis žinojo,  kad šitaip atskleis, koks galingas ir atjautus yra jo Tėvas (Jokūbo 5:11). Taip pat žinojo, kad valdant Karalystei galės džiaugtis visi, kuriuos jis myli, — Dievui ištikimi žmonės.

Prieš ateidamas į žemę, Jėzus ilgą laiką gyveno danguje su savo Tėvu. Sūnus padėjo Tėvui viską sukurti, pradedant pagarbią baimę keliančia visata su nesuskaičiuojama gausybe žvaigždžių, galaktikų ir baigiant mūsų gražiąja planeta su visu tuo, kas gyva (Kolosiečiams 1:15, 16). Tačiau labiau už viską jis pamilo žmones (Patarlių 8:31).

Tai atspindėjo Jėzaus tarnyba. Nuo pat pradžių jis aiškiai parodė, kad į žemę atėjo nešti gerosios naujienos vargstantiesiems (Luko 4:18). Bet Jėzus žmonėms padėjo ne tik žodžiais. Jis ne kartą savo meilę parodė darbais. Kai didelė minia susirinko Jėzaus pasiklausyti, jam „pagailo žmonių ir jis išgydė jų ligonius“ (Mato 14:14). Kartą, kai vyras, sergantis labai skausminga liga, pasakė, jog panorėjęs Jėzus galėtų jį išgydyti, Jėzus buvo sujaudintas iki sielos gelmių. Jis išgydė ligonį, su užuojauta tardamas: „Noriu. Tapk švarus“ (Luko 5:12, 13). Pamatęs savo draugo Lozoriaus seserį Mariją, gedinčią brolio, Jėzus „širdyje sudejavo, susijaudino“ ir apsiašarojo (Jono 11:32-36). Tada padarė kai ką neįtikėtino — prikėlė Lozorių, nors šis buvo miręs jau keturias dienas! (Jono 11:38-44)

Jėzus, aišku, žinojo, kad jo suteiktas palengvėjimas tik laikinas: anksčiau ar vėliau visi, kuriuos išgydė, vėl sirgs, o prikeltieji numirs. Tačiau taip pat žinojo, kad Dievo Karalystė šias problemas išspręs amžiams. Būtent todėl Jėzus ne tik darė stebuklus, bet ir uoliai skelbė „gerąją karalystės naujieną“ (Mato 9:35). Jo stebuklai mažu mastu parodė tai, ką Dievo Karalystė netrukus padarys visoje žemėje. Štai kas apie tai rašoma Biblijoje.

•  Niekas nebesirgs.

  „Tada akliesiems bus atmerktos akys, kurtiesiems atvertos ausys. Tada raišasis šokinės tartum elnias, dainuos iš džiaugsmo nebylio liežuvis.“ Be to, „nebus ten žmogaus, kuris sakytų: ‘Aš ligotas!’“ (Izaijo 33:24; 35:5, 6)

• Niekas nebemirs.

  „Teisieji paveldės žemę ir gyvens joje amžinai“ (Psalmyno 37:29, Brb).

  „Jis visiems laikams sunaikins mirtį. Viešpats Dievas nušluostys ašaras nuo visų veidų“ (Izaijo 25:8).

• Mirusieji bus prikelti.

  „Visi esantys kapuose išgirs jo balsą ir išeis“ (Jono 5:28, 29).

  „Bus [...] prisikėlimas“ (Apaštalų darbų 24:15).

• Kiekvienas turės namus ir darbą.

  „Jie statysis namus ir patys juose gyvens, veis vynuogynus ir patys valgys jų vaisių. Statysis ne tam, kad kiti gyventų jų namuose, sodins ne tam, kad kiti valgytų vaisius. [...] Mano išrinktieji ilgai naudosis savo rankų darbo vaisiais“ (Izaijo 65:21, 22).

•  Nebebus karų.

  „Karus visoje žemėje jis sustabdo“ (Psalmyno 46:10 [46:9, Brb]).

  „Tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą, nebebus mokomasi kariauti“ (Izaijo 2:4).

• Visiems užteks maisto.

  „Žemė davė derlių, nes mus laimino Dievas, mūsų Dievas“ (Psalmyno 67:6, Brb).

  „Javų bus krašte apsčiai, net kalnų viršūnėse jie augs“ (Psalmyno 72:16, Brb).

• Niekas nebeskurs.

  „Ne visuomet varguolis bus užmirštas“ (Psalmyno 9:19 [9:18, Brb]).

  „Juk jis gelbsti beturtį, kuris jo šaukiasi, ir nuskriaustąjį, kuriam nėra kas padeda. Jis rūpinasi vargšais ir beturčiais. Jis gelbės beturčių gyvastį“ (Psalmyno 72:12, 13).

Ar apmąstydamas, ką žada Dievo Karalystė, suprantate, kodėl ji tiek daug reiškia Jėzui? Būdamas žemėje, jis troško kalbėti apie Dievo Karalystę kiekvienam, kuris jo klausėsi, nes žinojo, kad Karalystė padarys galą visoms šių dienų problemoms.

Ar jūsų nedžiugina tokie Biblijoje užrašyti pažadai? Kaip apie Dievo Karalystę sužinoti daugiau? Ką galėtumėte daryti, kad tai, kas pažadėta, patirtumėte ir jūs? Atsakymus skaitykite kitame straipsnyje.