BIBLIJA PAKEITĖ JŲ GYVENIMĄ
Dabar galiu padėti kitiems
-
GIMIMO METAI: 1981
-
GIMTOJI ŠALIS: GVATEMALA
-
PRAEITIS: TRAGIŠKA VAIKYSTĖ
MANO PRAEITIS.
Gimiau atokiame Akiulo miestelyje, aukštikalnėse, Gvatemalos vakaruose. Mūsų šeima priklauso išilių, majų palikuonių, etninei grupei. Namuose kalbėjome ne tik ispanų, bet ir gimtąja kalba. Mano vaikystė sutapo su sunkiu laikotarpiu Gvatemalos istorijoje – 36 metus trukusiu pilietiniu karu, per kurį žuvo daug išilių.
Kai buvau ketverių, mano septynerių metų brolis žaidė su rankine granata, kuri netyčia sprogo. Aš netekau regėjimo; brolis, deja, žuvo. Po to vaikystės metai slinko internate akliesiems Gvatemalos mieste; ten išmokau Brailio rašto. Dėl man nesuprantamų priežasčių internato personalas man uždraudė bendrauti su kitais vaikais, tad bendramoksliai manęs vengė. Visada buvau vienišas ir labai laukdavau tų dviejų mėnesių per metus, kai galėdavau grįžti namo pas mamą; ji visuomet buvo tokia gera ir atjauti. Deja, kai buvau dešimties, mama mirė. Suprasdamas, kad netekau vienintelio žmogaus pasaulyje, kuris mane mylėjo, jaučiausi sugniuždytas.
Būdamas vienuolikos, grįžau į gimtąjį miestą ir apsigyvenau įbrolio šeimoje. Jie manimi rūpinosi, bet niekas negalėjo padėti emociškai. Kartais verkdamas klausdavau Dievą: „Kodėl mirė mano mama? Kodėl apakau?“ Žmonės man sakydavo, jog tokia Dievo valia. Susidariau nuomonę, kad Dievas bejausmis ir neteisingas. Vienintelė priežastis, kodėl nenusižudžiau, – neradau būdų, kaip tai padaryti.
Dėl aklumo tapau pažeidžiamas tiek fiziškai, tiek emociškai. Vaikystėje ne kartą buvau lytiškai išnaudojamas. Apie tai niekada nepranešiau – nemaniau, jog kam nors tai rūpėtų. Mane retai kas teužkalbindavo, o ir aš su niekuo nebendraudavau. Gyvenau užsidaręs, viskuo nusivylęs ir niekuo nepasitikėdamas.
KAIP BIBLIJA PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ.
Ankstyvoje paauglystėje kartą mokykloje per ilgąją pertrauką prie manęs priėjo du Jehovos liudytojai (sutuoktiniai). Pasirodo, to paprašė Izaijo 35:5; Jono 5:28, 29). Man patiko tai, ką jie pasakojo, bet buvo sunku su jais kalbėtis, nes bendrauti su žmonėmis nebuvau pratęs. Tačiau nepaisydami mano uždarumo, jie buvo malonūs ir kantriai mane mokė iš Biblijos. Iki miesto, kur gyvenau, jiems tekdavo eiti dešimt kilometrų ir įveikti kalną.
viena mane užjautusi mokytoja. Jie man papasakojo apie Biblijoje užrašytą pažadą, kad ateis diena, kai mirusieji bus prikelti, o aklieji praregės (Įbrolis šiuos liudytojus apibūdino kaip tvarkingus, bet gana skurdžiai apsirengusius. Bet jie visada buvo man dėmesingi ir atnešdavo dovanėlių. Supratau, jog taip aukotis gali tiktai tikrieji krikščionys.
Bibliją studijavau iš leidinių Brailio raštu. Nors protu suvokiau tai, ko mokiausi, kai kuriuos dalykus priimti širdimi buvo sunku. Pavyzdžiui, negalėjau patikėti, kad Dievas rūpinasi manimi asmeniškai ir kad kiti irgi gali puoselėti man tokius jausmus. Buvo aišku, kodėl Jehova laikinai pakenčia blogį, bet nelengva laikyti jį nuoširdžiai mylinčiu Tėvu. *
Pamažu žinios iš Šventojo Rašto man padėjo keisti požiūrį. Pavyzdžiui, sužinojau, kad Dievas labai atjaučia tuos, kas kenčia. Apie savo garbintojus, patiriančius skriaudas, jis yra pasakęs: „Aš mačiau savo tautos kančią [...] gerai žinau, ką jie kenčia“ (Išėjimo 3:7). Kai pradėjau vertinti Jehovos gerumą, nusprendžiau jam pasiaukoti. 1998-aisiais pasikrikštijau ir pats tapau Jehovos liudytoju.
Praėjus maždaug metams po krikšto, pradėjau lankyti kursus akliesiems, rengiamus netoli Eskuintlos miesto. Vienas vietinės Jehovos liudytojų bendruomenės vyresnysis sužinojo, kaip man nelengva iš gimtojo miesto atvykti į sueigas. Mat artimiausia bendruomenė buvo už to paties kalnų masyvo, kurį tekdavo pereiti su manimi studijavusiai liudytojų porai. Man tai buvo sunkiai įveikiama kliūtis. Todėl tas pats vyresnysis Eskuintloje surado liudytojų šeimą, kuri noriai priėmė mane į savo namus. Jie padeda lankyti sueigas ir ligi šiol rūpinasi manimi, lyg būčiau jų šeimos narys.
Galėčiau papasakoti daugybę atvejų, kai bendruomenės nariai man parodė nuoširdžią meilę. Visa tai mane įtikino, kad Jehovos liudytojai ir yra tikrieji krikščionys (Jono 13:34, 35).
KUO DŽIAUGIUOSI.
Nebesijaučiu nieko vertas ir viskuo nusivylęs. Dabar mano gyvenimas įgavo prasmę. Tapau visalaikiu evangelizuotoju ir, užuot sutelkęs dėmesį į savo negalę, visą laiką skiriu mokyti kitus brangių Biblijos tiesų. Be to, man patikėtos bendruomenės vyresniojo pareigos. Džiaugiuosi galėdamas sakyti viešąsias kalbas ne tik vietos bendruomenėse, bet ir dideliuose sambūriuose, kuriuose dalyvauja tūkstančiai žmonių.
2010-aisiais Salvadore baigiau tarnybos tobulinimo mokyklą (dabar evangelizuotojų tobulinimosi kursai). Ši mokykla mane parengė geriau atlikti savo pareigas bendruomenėje. Pasijutau labai vertinamas ir mylimas Jehovos, galinčio paruošti kiekvieną atlikti bet kokią užduotį.
Jėzus kalbėjo: „Didesnė laimė duoti negu imti“ (Apaštalų darbų 20:35). Šiandien galiu drąsiai sakyti, jog esu laimingas, ir, nors anksčiau net nebūčiau galėjęs to įsivaizduoti, dabar galiu padėti kitiems.
^ pstr. 13 Apie tai, kodėl Dievas pakenčia blogį, plačiau skaitykite knygos Ko iš tikrųjų moko Biblija? 11 skyriuje. (Išleido Jehovos liudytojai.)